Seredžius (9-oji serijos "Lietuvos valsčiai" knyga)

Seredžiaus apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje. Ant piliakalnio prie Pieštvės upelio buvo pastatyta pilis, turėjusi didelės reikšmės Lietuvos kovose su kryžiuočiais. 1293 m. liepos 25 d. Pieštvės pilis paminėta Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“. XV a. pradžioje Dubysos ir Nemuno santakoje galėjo stovėti ir Vokiečių ordino Dubysos pilis.
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Dubysos ir Nemuno santakoje susiformavo gyvenvietė, buvo pastatytos katalikų ir rutėnų (protestantų) bažnyčios. 1635 m. Mykolas Sapiega bažnyčiai suteikė fundaciją, kuria buvo įsteigta ir parapinė mokykla. Po 1829 m. kovo 19 d. Nemuno potvynio, nušlavusio senąjį Seredžių, gyventojai ėmė kurtis toliau nuo upės aukštesnėse vietose. XIX a. viduryje Kletas Burba Belvederyje įkūrė reprezentacinį dvarą, kuriame buvo biblioteka, archyvas, vyko kultūros renginiai. XIX a. antrojoje pusėje Seredžius buvo valsčiaus centras, nuo 1877 m. veikė vandens matavimo stotis, nuo 1889 m. – vaistinė, 1907 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia. 1957 m. pradėta statyti Klausučių gyvenvietė.
Šiuo metu Seredžius yra seniūnijos centras.
Ši, 9-oji, „Lietuvos valsčių“ serijos monografija yra pirmasis bandymas apžvelgti Seredžiaus apylinkių istoriją nuo seniausių laikų. Joje pirmą kartą skelbiami mokslo darbai, aprobuoti serijos Mokslo darbų komisijos, pateikiama originali medžiaga apie Seredžiaus romus, gausu nuotraukų, piešinių.