Senoji Europa

Senoji Europa, 2-asis leidimas

Ši knyga „Senoji Europa“ yra apie tai, kaip atsirado seniausia Europos civilizacija – Senoji Europa – ir kaip ji sunyko per daugelį transformacijų, kurias sukėlė iš Pietų Rusijos atėjusios Kurganų kultūros gentys. Rytų Vidurio Europa tarp 6500 ir 3500 m. pr. Kr. buvo viena turtingiausių ir tankiausiai gyvenamų Senojo Pasaulio sričių. XX amžiuje, ypač paskutiniais jo dešimtmečiais, atlikta plačių tyrimų ir padaryta įspūdingų atradimų šioje svarbiausioje Europos dalyje. Tobulesni datavimo metodai leido naujai pažvelgti į Europos priešistorę. Daug nauja atrasta chronologijos srityje ir atkuriant neolito kultūros grupes, kai VII tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje nemažoje Pietryčių Europos dalyje paplito žemdirbystė. V tūkstantmetyje pr. Kr. Senoji Europa pasiekė klestėjimo viršūnę. Senosios Europos civilizacija žlugo tarp 4500 ir 2500 m. pr. Kr. po trijų didelių Kurganų kultūros genčių, gyvenusių Pavolgio stepėse ir į šiaurę nuo Juodosios jūros, antpuolių. Šios gentys atnešė kitokios kultūros elementų. Senovės europiečiai gyveno dideliuose kaimuose ir miesteliuose, garbino deivių panteoną. Jų socialinė sankloda buvo daugmaž egalitarinė ir pagrįsta matrilinijine sistema. Kurganų genčių kultūra – patrilokalinė, patriarchalinė ir rėmėsi tėvo giminystės linija. Socialinė struktūra, bent jau nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos, buvo hierarchinė. Žmonės garbino patriarchalinį dangaus dievų panteoną. Pirmoji gyvulių augintojų iš stepių banga atnešė į Europą prijaukintą naminį žirgą, jojimą, durklą ir ietį. Senosios Europos substratas buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs žalvario amžiaus ir vėlyvesnių kultūrų formavimąsi. Vietinio ūkio, architektūros, meno ir religijos elementai daugiau ar mažiau atsispindėjo dviejų sistemų samplaikoje ir skirtingai įvairiose vietose. Seno ir naujo sąveikos, sėslaus matrilokalinio, matrilinijinio pasaulio ir judraus, karingo patriarchalinio indoeuropiečių pasaulio susiliejimo supratimas leidžia suvokti, kaip susiklostė Vakarų civilizacija.

Taigi Marijos Gimbutienės dėka istorijos ir archeologijos moksle atsirado nauja civilizacija: Senoji Europa. Ją Gimbutienė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pradžia bei suklestėjimu, gyvulių auginimu, keramikos lipdymu, namų statyba, amatų ir prekybinių ryšių plėtra, o svarbiausia – simbolių, kuriuos ji pavadino raštu, atsiradimu. Daugiasluoksnėse gyvenvietėse sparčiai daugėjo gyventojų. O šie lipdė ne tik puodus! Jie savo rankomis kūrė moters figūras ir skulptūrėles. Gimbutienės nuomone, tai Deivės – senosios Europos žmonių tikėjimo ir vienybės – simboliai. Platūs, paryškinti sėdmenys, krūtys, pilvas – moters kūno elementai, simbolizuojantys amžinąsias vertybes, be kurių neįsivaizduojamas naujos gyvybės atsiradimas. Įsijautusi į figūrėlių vizualinį paveikumą Gimbutienė jas įpynė į archeologinį kontekstą ir visa tai susiejo su tikėjimu, kurį ji pavadino Deivės religija, pasak jos, įsivyravusia Europoje VII–IV tūkstantmetyje prieš Kristų.

Ši religija, anot Gimbutienės, turėjo įtakos matristinės pasaulio sampratos atsiradimui. Giminei vadovavo senelė ir motina, jos tvarkė ir apeiginį, dvasinį gyvenimą. Gimdymas, kūdikių maitinimas, žmogaus, gyvūnų ir žemės santykis yra globojamas didžiosios gimdančios Deivės Motinos arba Didžiosios Deivės. Deivė Motina buvo apsupta moteriško Deivių panteono, kurių vardus ir vaizdžius aprašymus randame ir šioje knygoje. Į šį deivių ansamblį Marija Gimbutienė įtraukė ir vyriškus dievus: jaunus, stiprius, aistringus ar liūdnus, susimąsčiusius. Tačiau jų vaidmens nesureikšmino.

Anot Marijos Gimbutienės senųjų kultūrų įtaka neišnyko. Ji išliko iki mūsų dienų kaip Vakarų kultūrų pagrindas. Moteriškasis pradas negali būti sunaikintas. „Tikime, kad senųjų protėvių gebėjimas moteriškąjį pradą įpinti į savo kasdienį dvasinį gyvenimą padės mums atgauti pusiausvyrą ir pagydyti neramų šių laikų pasaulį“ – teigė knygos autorė.