Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija

Žymaus literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga – monumentalus veikalas, nuoseklaus mokslinio tyrinėjimo, kuriam skirtos ir dvi anksčiau išleistos knygos ("Barbarai vice versa klasikai", 2008 ir "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija", 2009), rezultatas.
Autorius užsibrėžė tikslą prikelti iš istorinės nebūties ir tautinės užmaršties seniausius Lietuvos kultūros bei raštijos tekstus, atskleisti jų genezę ir jų galimų kūrėjų bei herojų atvaizdus, kiek juos įmanoma identifikuoti iš seniausių istorijos šaltinių. Literatūros tyrinėtojas su mokslininko kruopštumu ir atida rekonstruoja senuosiuose raštijos šaltiniuose išbarstytus religinės, mitologinės, etnografinės, buitinės, paprotinės ir kt. kilmės mikrotekstus, stengdamasis atrasti kelią į mažai tyrinėtą lietuviškos kilmės mikrotekstų lobyną, galintį atverti ištisą Lietuvos kultūros ikirašytinės epochos kontinentą, kuris „šimtmečių tėkmėje maitino ir tebemaitina lietuvių literatūrą giluminėmis lietuvių tautosakos ir mitokūros šaknimis netgi tuomet, kai šiuolaikiniai rašytojai racionaliai nebesuvokia savo sąsajos su tautos žodžio semantiniais lizdais ir etnine pasaulėjauta“.

Šiame tarpdisciplininio konteksto veikale literatūros mokslininkas pateikia neįtikėtinai platų įvairių tautų ir epochų visuomeninio, religinio, paprotinio, kultūrinio, socialinio gyvenimo skerspjūvį, ieškodamas lietuvių tapatybės ženklų, labai dažnai braudamasis per išradingų legendų bei istoriografinių mistifikacijų brūzgynus, kurie per šitiek amžių apdengė XIII šimtmečio Baltijos kraštų tikybą, jos išpažinėjus, gynėjus ar priešininkus, perėjusius į Rytų ar Vakarų krikščionių pusę. Senieji mūsų raštijos ir pasaul