Sekta

"Sekta" - tai trečioji Danijos kriminalinio trilerio karaliaus Michaelo Katzo Krefeldo serijos apie detektyvą Rauną dalis. Pirmoji, „Paklydęs“ („Kitos knygos“, 2014), pasakojo Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvaitės istoriją. Antrojoje, „Ieškomas“ („Kitos knygos“, 2015), skaitytojai stebėjo mirtiną Rauno ir buvusio saugumo policijos STASI agento dvikovą.


„Tiems, kurie pasiilgo tikros ir nesumeluotos įtampos.“

Berlingske


„Grynas europietiškas trileris be jokių priemaišų.“

Politiken


„Kruvinas religinio fanatizmo ir pelno troškulio kokteilis.“

Jyllands Posten


Kada pragaras atsiveria žemėje? Baltijos jūros Amagerio saloje įsikūrusioje paslaptingo religinio judėjimo „Dievo išrinktieji“ būstinėje kyla gaisras. Jo metu dingsta sektos vadovas Jakobas Mesmeris – milijonieriaus sūnus, sukūręs paklausią žmonių galimybių vertinimo ir mokymo sistemą.

Ieškoti pradingėlio imasi darbą policijoje metęs inspektorius Raunas. Jis patenka už niūrių sektos sienų, kur plaunamos smegenys, klesti išnaudojimas, fizinis smurtas ir egzorcizmas. Pamažu ima skleistis pragariška tėvo ir sūnaus tragedija...


Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė

Ištrauka

Jis pažvelgė į atviroje virtuvėje prie stalo sėdintį sūnų. Buvo spalio vidurys, pro panoraminius langus neseniai atsėlinusioje tamsoje skendėjo sodas su vakaro danguje boluojančiais žemų vaismedžių siluetais. Berniukas, jam ką tik buvo suėję šešeri, viena ranka gniauždamas šakutę mėgino lėkštėje pasmeigti bulvytę. Kitoje rankoje laikė nedidukę mėlyną mašinėlę nuo kapoto nusilupusiais dažais. Sūnaus veide jis atpažino savo bruožus: nosį, žemyn nuleistus lūpų kampučius, arti viena kitos įsodintas akis - dėl jų abu nuolat atrodė susimąstę. Paglostė jam plaukus, berniukas nesipriešino. Apvalius žandus ir strazdanas paveldėjo iš motinos, kuri stovėjo nusigręžusi į viryklę ir iš gruzdintuvės traukė bulvytes. Sudėjo jas į lėkštes prie blizgančių Vienos šnicelių.

- Ar norėsi žirnelių? - neatsisukdama paklausė.

- Tik truputį, ačiū.

Jis paėmė servetėlę, užsidengė tamsias kelnes. Grįžęs namo iš biuro nepersirengė, vis dar vilkėjo šviesiai mėlynus marškinius ir kostiu mą. Tik batus pakeitė nunešiotomis, bet patogiomis kupranugarių vilnos šlepetėmis.

- O tu žirnių nevalgysi? - nusišypsojo sūnui. Berniukas energingai papurtė galvą.

- Bet juk mėgsti žirnelius?

Berniukas linktelėjo, atverdamas maisto pilną burną:

- Taip, bet juos per sunku valgyt...

- Pilna burna nešnekama.

Jis pasižiūrėjo į žmoną, kuri tuo metu padėjo jam lėkštę ir atsisėdo su savąja rankoje. Ant bulvyčių ir džiūvėsėliais apvoliotos mėsos ėmė spausti kečupą. Dėl maišelių po akimis ir suskeldėjusių lūpų ji atrodė daug vyresnė nei trisdešimt dvejų. Jiems susipažįstant jį pavergė jos šypsena, kuri dabar retai bepasirodydavo. Ji nedirbo, šeimininkavo čia, namie, tad jis nežinojo, nuo ko ji taip pavargusi. Iš ąsočio pripylė jai stiklinę vandens su sirupu. Dėkodama ji skubriai linktelėjo.

Sūnus, padėjęs į šalį šakutę, labiau domėjosi žaisline mašinėle, imituodamas variklio ūžimą slalomo vingiais varinėjo ją staltiesės ornamentais vis greičiau ir greičiau, tada smarkiai išsižiojęs peršoko su ja vandens stiklinę.

- Prie stalo nežaidžiamą, - sudraudė ji.

- Tegul, - vyras pastebėjo, kaip žmona nustebo. Suprantama, nes paprastai taisykles namuose ir manieras prie stalo diktuodavo jis. - At sigerk, - nusišypsojo berniukui, suskubusiam ištuštinti stiklinę.

- Kaip... šiandien sekės? - pilna burna paklausė ji.

- Ačiū, puikiai.

- Nutiko kas nors įdomaus?

- Ne, nieko, viskas įprastai.

- Visai nieko? - neatlyžo ji.

Jis padėjo įrankius į šalį, nuo kelių pasiėmė servetėlę, kuria nusišluostė lūpų kampučius.

- Nesuprask neteisingai, manau, tikrai labai smagu, kad teiraujies apie mano darbą, bet jei dabar pradėčiau tau smulkiai pasakoti apie savo šiandienos arba bet kokios kitos dienos darbus, nelabai ką tesu-prastum. Dėl to šio pokalbio tęsti nėra prasmės. Su visa pagarba.

Išplėtusi akis ji nurijo per didelį kąsnį ir žagtelėjo.

- Tik... tik norėjau pokalbį palaikyt... galim pakalbėt apie ką nors

kita.

- Suprantu. Žinoma. Bet gal verčiau pasimėgaukim tyla?

Ji neatsakė, tik suskubo valgyti, lyg norėdama kuo greičiau ištuštinti lėkštę, vienu ypu užbaigti vakarienę. Jis jos nekaltino. Net ir už tai, kad ji valgė visiškai baisiai. Šiandieną nusprendė to nekomentuoti. Grįžo prie savo lėkštės, jo žvilgsnis nuklydo lango į sodą link. Stebėjo vaismedžius, rodos, žiūrinčius jo pusėn. Tarsi tie medžiai jį kažkuo kaltintų. Nors lauke nebuvo vėjo, juto, lyg jie judėtų, kraipytų galvas. Kai galiausiai pakilo, ketindamas užtraukti užuolaidas, virtuvėje į lėkštę dzingtelėjo žmonos įrankiai. Žvilgsniu grįžo prie jos. Susiėmusi už gal vos, sunkiai kvėpdama orą žmona ant kėdės nežymiai lingavo. Keletą kartų nurijusi seiles ištiesė ranką į stiklinę, bet ją parvertė. Vanduo išsi pylė ant staltiesės, plėsdamasis tarsi tamsus ežeras.

- At...siprašau, - išstenėjo.

Mėgindama laikyti iškeltą galvą pasižiūrėjo į sūnų. Užgulęs stalą berniukas rankoje gniaužė mėlynąją mašinėlę.

Išmikčiojusi nesuprantamą garsą nusuko akis į vyrą. Jis žiūrėjo į ją ramiai kramtydamas.

- Nieko tokio. Eik, prigulk.

Ji spoksojo į jį apstulbusi, pusiau pravira burna. Žvilgsnis užkliuvo už jo nepaliestos stiklinės su saldintu vandeniu.

- Ką... ką padarei?

Viena ranka mėgino išsilaikyti, tačiau nuvirto nuo kėdės ir sukniubo ant linoleumo, kur ir liko gulėti.

Tebekramtydamas jis pasilenkė, kad per stalo kraštą galėtų ją stebėti. Taip susirietusi atrodė tarsi žaistų gaudynes keturiomis. Tačiau žmona niekad nebuvo labai sportiška, abejojo, ar augusi kaime kada nors bent išmoko plaukti.

Pavalgęs pakilo nuo stalo, patraukė prie panoraminių langų. Nors pliki medžiai ir atrodė paskendę tamsoje, vis tiek užtraukė ilgas užuolaidas. Sutvarkė stalą, valgio likučius sumetė į šiukšliadėžę. Iš lėkštės ant grindų nubyrėjo keli likę žirneliai, jis pasilenkė surinkti. Sūnus sakė tiesą - žirnelių dydis sunkiai įveikiamas. Gailėjosi nepraleidęs daugiau laiko su sūnumi, tuomet būtų išmokęs jį sugaudyti žirnelius juos sutrynus. Tačiau tas laikas pasibaigė. Nešvarias lėkštes sudėjo indaplovėn, padidino ugnį, ant kurios kaito gruzdintuvė. Nuėjęs prie stalo pakėlė berniuką. Šis suaimanavo, tačiau nuo morfijaus jau buvo be sąmonės. Per plačią svetainę išnešė jį į miegamąjį. Akimirką svarstė, ar nederėtų paguldyti sūnaus jo kambaryje, tačiau galiausiai nusprendė šįkart miegoti kartu su vaiku. Palikęs berniuką per dvigulės lovos vidurį, grįžo į virtuvę. Gruzdintuvė pradėjo rūkti, aitriai dvokė. Kitą akimirką perkaitusio aliejaus garai užsiliepsnojo, palei sieną ėmė kilti ilgi ugnies liežuviai. Žmoną vos pakėlė nuo grindų. Buvo sunkesnė, nei manė. Liepsnoms siekiant viršutines spinteles, plečiantis žaibišku greičiu, nunešė ją į miegamąjį ir paguldė šalia berniuko. Nuavė batus, o drabužius pali ko. Ant krūtinės sukryžiavo rankas, lyg ruošdamas šarvoti karste. Pats atsisėdo ant lovos, nusispyrė šlepetes, nusimovė kojines. Galiausiai ant grindų nusviedė kostiumo švarką ir atsigulė greta žmonos ir sūnaus. Užsimerkė, pamėgino nurimti. Pavyko tik iš dalies. Svarstė, ar prisipilti stiklinę saldinto vandens su morfijumi, ar tai būtų bailu. Jis nusipelnė pajusti baimę ugniai. Nusipelnė būti visiškai sąmoningas, kai netrukus sudegs gyvas. Po kurio laiko į miegamąjį tarsi pilkšvas kilimas įsiskverbė dūmai, jis užsikosėjo. Girdėjo, kaip liepsnos pamažu plinta visame name. Ugnis šnypšdama rijo svetainę, plisdama parketu kabinosi ir į pakabinamas lubas. Ugnis sunaikino ant sienų kabančius paveikslus, vieną brangų Herupo, „Hornung & Moller" fortepijoną, pavirtusį į didelį nuodėgulį. Klausėsi, kaip tarsi kimus girgždesys plinta liepsnos. Juto besiskverbiančią šilumą pro plonas sienas, netrukus pranyksiančias baltai švytinčiame vandenyne. Dusinantys dūmai graužė akis, nors ir buvo užsimerkęs. Skverbdamiesi į gerklę taikėsi jį pasmaugti. Tik dėl vieno dabar gailėjosi - kad darbe paliko atsisveikinimo laišką. Tačiau tada jautė, lyg tai būtų vienintelė teisinga išeitis. Lyg įprastas poelgis priimant tokius sprendimus. Visai kaip geros manieros prie stalo. Arba kaip dabar, - kai gražiai suguldė šeimą ir pats atsigulė. Viskam galiojo taisyklės, veikė metodai - net kaip sudoroti nepaklusnius žirnius. Jei ką ir žinojo, tai kad pasaulis sukurtas remiantis sistemomis.