Saulės užtemimas

Fantastinė apysaka "Saulės užtemimas" nukelia skaitytojus į tolimą ateitį - 2998 m. ateivių invazijos pradžią. Mėnulio valdovas Karifanas pradeda įgyvendinti iki smulkmenų sukurtą planą. Jo tikslas tapti Amerikos prezidentu ir užkariauti žemę. Ir viskas būtų pavykę, jei ne pasaulio didvyrė senutė Nokia.

Herojiška žmonių kova su ateiviais jau nėra naujiena mokslinės fantastikos srityje, bet ar girdėjote apie mobiliųjų telefonų epopėją?

"Griovimas, naikinimas ir karas atneša sėkmę tik tiems, kas laimi, bet ateis diena, kai teks grumtis su gamta ir tą mūšį laimės ji. Viskas, kas buvo sugriauta, sunaikinta ir užkariauta, atsisuks prieš pačius laimėtojus. Tad ar verta priešintis jėgai, kurios nei vienas žmogus, nei viena tauta nesugebės nugalėti? Ir tada visi pasaulio žmonės supras, kad gamta nesirinks tautos, tikėjimo ar rasės. Ji bus vieninga. Tai kodėl žmonės negali būti vieningi? Ar verta kovoti vieniems su kitais, jei supykusi gamta gali atimti viską? Mylėkime ir gerbkime savo žemę."
Jurgita Šimkuvienė

IŠTRAUKA

Saulė - šilumos, meilės, gyvybės simbolis. Visos žemės egzistencijos motina. Galingiausias ginklas prieš šaltį, atrodytų nenugalima...

2998 m., Barselona (Ispanija)

Galingas sprogimas. Garsas, kurio miestas ilgai neužmirš...

Mieste kaukė sirenos. Iš visų pusių lėkė policijos mašinos, gaisrinės, greitosios medicininės pagalbos ekipažai. Dangus mirgėjo nuo įvairiaspalvių sraigtasparnių, kurių visas pulkas, kaip galingų erelių, sukosi ratu virš tos vietos, kur kažkas atsitiko. Žmonės, pakirsti siaubo, bėgo į tą klaikią vietą pažiūrėti, kas galėjo sugadinti tokią gražią ir saulėtą dieną.

Paplūdimio vaizdas dar labiau visus išgąsdino - tai jau nebebuvo vieta, kurią visi taip mėgo, o tik duobė, labai plati, gili duobė, kuri degė ir į kurią plūdo jūros vanduo. Rodos, jog pats pragaras nusileido į žemę ir susiruošė čia apsigyventi. Vienas iš populiariausių pasaulio paplūdimių buvo visiškai suniokotas - atrodė kaip scena, į kurią buvo nukreiptos visų atvykusių ekipažų šviesos.

Žmonės nustėro pamatę, jog duobėje guli sudužęs erdvėlaivis. Jis degė ir buvo panašus į monstrą. Atrodė kaip sužeistas žvėris, kuris tuoj visus puls. Gyventojai, apimti siaubo, verkė ir kaltino visus šventus - jie suprato, jog šis įvykis nesusijęs su jokiomis gaujomis ar teroristiniais išpuoliais. Tas daiktas, atlėkęs nežinia iš kur ir skaudžiai sugadinęs visiems nuotaiką, atostogas, dienotvarkę, o kitiems ir ateitį, nukrito iš dangaus. Nors kalbų apie erdvėlaivių egzistavimą, jų pasirodymą virš žemės būdavo, tačiau niekas vis tiek netikėjo kitų planetų egzistavimu. O dabar čia, visų akivaizdoje, gulėjo tikras jų egzistavimo įrodymas.

Policija zujo aplink su STOP juostomis, leisdama suprasti, jog į avarijos vietą nieko neįleis. Jie uoliai ir greitai dirbo, bijodami prieiti arčiau prie pragariškai baisios duobės. Ore tvyrojo 42 laipsnių karštis, o iš duobės kilo dar stipresnė kaitra. Staiga danguje nutiko dar vienas keistas įvykis. Ten skraidę sraigtasparniai kaip susitarę išsiskirstė į visas puses ir nuskridę kiek toliau nuo katastrofos vietos pradėjo

tūptis į tuščią mašinų aikštelę. O praėjus kelioms minutėms, žmonės vėl pamatė ore vykstant sujudimą - į paplūdimį atskrido dideli, dar niekad nematyti sraigtasparniai. Visi žiūrėjo sulaikę kvapą. Net policininkai, kurie ką tik visus stumdė kuo toliau nuo šios baisios vietos, dabar buvo sustingę ir lyg surakinti stebėjo keistus skraidančius daiktus. Tai buvo naujos laidos reaktyviniai malūnsparniai - juodi kaip varnai, su erelio snapais ir labai galingais sparnais, jiems prie šonų pritvirtinta labai daug mažyčių sparnelių. Reaktyviniai „paukščiai" - Ereliai - galėjo nutūpti bet kurioje žemės vietoje, net ir ant vandens per didžiulę audrą. Šie malūnsparniai buvo vieni naujausių Amerikos ir Japonijos mokslo šedevrų, apie kuriuos kalbėjo spaudoje ir televizijoje. Juos dar vadino - Neįmanoma sudužti. Žmonės į besileidžiančius milžinus žiūrėjo pagarbiai, galvodami, kad atskrido jų išsigelbėjimas.

Sraigtasparniai, besileisdami ant smėlio, sukėlė siaubingą dulkių debesį, kuris uždengė sudužusį monstrą. Tada atsidarė liukai ir visi pamatė, kaip iš sparnų pradėjo lipti NASA mokslininkai, kurie vos išlipę bėgte nubėgo prie ugninės duobės. Atgiję žmonės vėl grūdosi prie policijos juostos, vos jos nenuplėšdami. Rėkdami ir keikdamiesi jie grūmėsi dėl geresnės vietos, kad pamatytų, ką ten darys NASA mokslininkai. Ir net nepastebėjo, kaip už jų nugarų privažiavo daug juodų, didelių autobusų. Iš jų išlipo iki ausų ginkluoti kareiviai. Jie puolė prie minios ir pradėjo ją stumti kuo toliau nuo paplūdimio. Netikėtai užklupti žmonės, kaip išgąsdinti žvėreliai, spruko kas sau. Išvaikę minią, kareiviai sustojo į vieną liniją prie policijos juostos lyg kažko laukdami. Vienas karininkas, turbūt jų viršila, pamojo juodiesiems autobusams, kad tie privažiuotų. Jie visi pajudėjo ir, kaip susitarę, sustojo išilgai kareivių linijos, savo aukščiu užstodami vaizdą iš paplūdimio. Kai kurie žmonės iš minios dar spėjo pamatyti, kaip keturi NASA darbuotojai nuėjo link erdvėlaivio, kurį gaisrininkai buvo jau beveik užgesinę. Pasigirdo metalo pjovimo garsas - jie bandė atidaryti duris ir patekti į vidų.

Visiems knietėjo pamatyti, kas glūdi erdvėlaivio viduje ir kas vairavo šį keistą daiktą, bet smalsuoliams nebuvo lemta dar ką nors išvysti, kadangi kareiviai aklinai uždengė visas vietas ir plyšius. Kai kurie dar bandė kaip nors pralįsti pro autobusus, net lindo po jais, bet policija ir kareiviai visus vijo be jokio pasigailėjimo.

Atėjo vakaras. Sirenų gausmas nutilo, miestas nurimo ir ruošėsi nakčiai.

Po keleto dienų NASA paskelbė visam pasauliui, jog nieko baisaus neįvyko, aišku, patvirtindami, kad tai buvo nežemiškos kilmės daiktas, bet kaip ir visada pasakė tik tai, ką reikėjo pasakyti žmonėms, nesukeliant daugiau panikos.

Bėgo dienos, savaitės. Ši tema jau buvo įgrisusi ir žmonės pamiršo tą įvykį, kaip blogą sapną.

Praėjo du metai, žmonės ruošėsi naujam įvykiui - Naujam amžiui - net neįtardami, kad šis pakeis žmonių ateitį ir likimą.