Saulės spalvų poringės. Geltona! II dalis

Knygų virtinė „Saulės spalvų poringės“ skirta mokyti skambios, gražios, svetimybių neužterštos lietuvių kalbos, jos įstabaus sodrumo, tikslumo ir daugžodystės.

Knygos „Saulės spalvų poringės: Geltona“ II dalyje rasite: visą pluoštą mažai žinomų mįslių skyriuje „Įmink mįslęs geltongyslę“, nepaprastą, jaudinančią, niekur nespausdintą sakmę apie primirštą tautinę lietuvių pabaisą Krakį Geltonakį skyriuje „Kol šviesu, tol nebaisu“, praturtintą plačiu visokių baimių, siaubų, baidyklių, narsos bei drąsuolių žodynu, dailiai išdėstytų smagiuose piešiniuose, linksmą „Geltoną pasaką“ ir prie jos pateiktą išsamų vištų bei ančių žinyną su paveikslėliais…

Kiekvienas puslapis gausiai išpuoštas nuostabiais dailininkės Laimutės Varkalaitės piešiniais.

ŽODIS MIELAM SKAITYTOUI

Ši smagi saulėšvita poringė – antroji iš visos virtinės knygų, skirtų apsakyti, apringuoti spalvas ir atspalvius, kuriais saulė motulė taip dosniai išdabina mūsų pasaulį.

Tik išaušusi ji šypteli, ant šono krypteli ir iš smagumo parausta. O įdienojusi užkopia aukštai dangaus vidurin, pasirąžo, pagelsta ir džiugiai kvatodama užlieja savo valdas aukso geltoniu – pastabumo, proto, brandos ir išmanymo spalva. Tad ne veltui darna, pusiausvyra, išmintis ir saikas nuo seno vadinami aukso viduriu.

Spalvomis mums pasaulis nušvinta, kai daiktų paviršiai atspindi šviesą tam tikro ilgio bangomis. Ilgiausios yra tos, kurias matome kaip raudonas, trumpiausios – kurias regime kaip mėlynas. O tos, kurias įvardijam kaip geltoną spalvą, yra tarp vienų ir kitų – per patį vidurį…

Ėgi būtent tos viduriniokės, gelčiu mums švytuliuojančios bangos taip jau sutaisytos, kad keltų ūpą, teigiamai veiktų sveikatą, o svarbiausia – bukštintų kairįjį smegenų pusrutulį, taigi stiprintų mintijimo galias, skatintų savitai mąstyti, kurti, tyrinėti, smalsauti.

Tad visokia mus supanti geltžara ar nuogeltis padeda sėkmingai spręsti uždavinius, rasti atsakymus, sučiuopti išeitį iš nemalonios padėties, o kiek sodresnis geltonskaistis – nurimti, kuo giliau susikaupti ir įgijus nepajudinamos pusiausvyros panirti esmių esmėn, svarbumų svarbumon ir tuščiai nebesiblaškyti.

Dar geltona reiškia suvokimą. Ji mūsų matymo ašis, aplink kurią sukasi visos kitos spalvos, per ją nušvintančios. Juk geltona – prigimtinė saulės spalva, pagrindinė jos švytėjimo blykstė. Tad šviesai jautriausia žmogaus akies dalis, lemianti regėjimo ryškį bei pagavą, vadinama tiesiog geltonąja dėme.

Sykiu auksainė saulės šypsena žymi radimąsi, buvimą. Geltonį matome tada, kai daikto paviršius sugeria mėlynas šviesos bangas, o raudonąą ir žalią atspindi. Taigi sugerdama mėlyną, ištirpimo begalybėje spalvą, ji tartum išryškina mums tą erdvę, kurią esame pratę matyti kasdien – jos auksaspindžius atšvaitus, svaigias geltongelmes, švelniai gelsganas tolumas, įstabiausius geltonmargius jos raibumynus, geltumo šešėlius ir geltonšvitos atšešėlius, sykiu nešdama mums amžiną viltį, laimę, džiaugsmą, linksmybes ir teigiamą požiūrį į gyvenimą.

Tų atšvaitų, spalvų ir atspalvių, šešėlių ir atšešėlių apžavams bei įvairovei nusakyti mūsų kalboje tyvuliuoja platėliausios, dyvinais auksingiais, geltvariais ir gintargelčiais mirguliais mirguliuojančios vardų ir pavadinimų marios. Čia norėta nors dalį jų atskleisti, nusvidinti ir, tartum padėjus ant delno, parodyti nuostabų jų grožį ir skambumą.

Visa šioje nebūtoje knygoje surikiuota taip, kad puslapis po puslapio artėdamas prie „Geltonos pasakos“ skaitytojas patirtų kuo daugiau naudos praturtinęs savo žodyną, pasisėmęs sąmojaus, šmaikštumo ir tos nepakartojamos darnos bei neprilygstamo skambumo, kuriuo turtinga lietuvių kalba.

Kartu su auksaspindžiu saulės kiaušiniu iš knygos pirmosios dalies skaitytojas net pasišokėdamas riedės antrojon – pro „Sartį Spartį Geltonkartį“, pasiutvėtre laigantį po „Geltonybių aibę“, pro tvirtą kaip uola geltonžemio krantą bekraštėje nuogeltų, geltonimų ir geltontvykslių jūroje.

Pavirtęs žaižaria kibirkštim lyg koks nenuorama žirbla žiežirba – žibur žybt, vybur vybt, pasileis geltonio apstuose* su saulės broliais Ašvinais ir aukštėm šmaukštėm dangaus paukštėm skrydžio galia galynėtis, su bitutėm geltonžiedžiuos dūgzti ir su gandrais po geltondumblius varlinėti, geltrūnais augais** augti ir geltgelčiais kermais*** kermėti, kol sužibs suribs „Geltonskaistėmis švaistėmis ir auksaspalvėmis ištaigomis“ bei padūks krėsti „Geltonumo išdaigas“.

Ten jis spindės deivės Jūratės gintaruos, švysčios griausmavaldžio Perkūno žaibuos, vaikysis saulės šuniukus ir šmaižys paskui geltonliepsnius danglaumių vežimaičius.

Dar jį auksogelčio miltuose kočios saulytė, po minkštus gelsganų debesėlių pūkus ritinės saulės zuikučiai, po žalgelsvius kemsynus ežerynus svaidelios žalčiai ir varlytės, miškų tankmėje pulkais gerins perins geltonpaukščiai ir geltonpaukštytės, kol išsipūtęs į nemažą geltatūrį kiaušinį jis iš viso spėko drumstels „Geltongelmėn žodžių šelmėn“.

Tenai, jau visai sutvirtėjęs ir tame kiaušinyje visą pasaulio geltonį vienan geltukulin suturėjęs, jis kartu su žodžiais, priežodžiais, tarais ir pertarais „Kas rytas vis kitaip kūlio risis“, kol taip įsismagins, kad kūlio persivertęs pūkštels į geltonraibius antrosios dalies puslapius, ir ištikš pašėlusiai guviais geltonumeinių purslais ir patrakusiai pagaviais geltybių pursleliais.

Skyriuje „KAS NEATSPĖTA, BUS IŠPUSTĖTA. Įmink mįslę geltongyslę“ jis atras kalnus išminties ir miklumo minties. Supras, kokia nuostabi pranta**** bei proto mankšta yra mįslės, kokių neįtikėtinų jų būna ir kaip žvitriai, kaip vikriai jos lavina nuovoką. Be to, kaip smagu jas pažinti: minti, užminti, įminti, o įminus – ilgam prisiminti!

Skyriuje „KRAKIS GELTONAKIS. Kol šviesu, tol nebaisu“ suvoks, kas iš tiesų yra baimė ir kur pasislėpusi tūno. Sučiuops, kaip ją surast, o suradus per langą išmest.

Dar įgis narsos ir nekasdienės drąsos. Na ir, žinoma, išgirs negirdėtų dalykų iš smakų tinginošių ir slibindžių***** slibinošių gyvenimo, patirs, kokių pasitaiko pabaisų ir ko, būdamas gudrus ir nežioplas, iš jų gali išmokti užuot drebinęs kinkas.

Skyriuje „GELTONA PASAKA. Čia reikėjo, bet ne vėjo“ gaus ne tik pasijuokt, bet ir nutuokt, koks galingas ginklas yra žodis ir ką su juo gali nuveikti. Sužinos, kad privalu visad galvot, ką sakai, bet ne visad sakyt, ką galvoji. Kad pravartu kloti žodžiui kelią kaip mielam svečiui patalą. Kad žodis trikdo, žodis rikdo ir dažnai be peilio papjauna.

Skyriuje „KREKU KREKŠT, KUTKUDAKŠT. Trumpai apie veikėjus ir jų giminę“ išmoks daugel keisčiausių vardų, prievardžių, šaukinių ir algonių******, rečiausių pabaidų ir vejonių*******, įvairiausių vardažodžių – tartum kokių burtažodžių, kurie padės geriau pažinti vištų ir ančių pasaulį, o gal net su jomis paslapčia susišnekėti.

Taigi teatsiveria nuostabios mūsų kalbos turtai, jos gražgrožiai ir burtai kiekvienam jai neabejingam.

Liudmila Petkevičiūtė

______________________________

*Apstas – aibė, aimė, daugybė, gausybė, galybė, bažmas, neliūtis, nematis, miglynas, marios, lūžtvė, tulė, tytveikas, pūras.

**Augas – diegas, ūglis, ūgis, augumas, augalas, augimas, augimo laikas.

***Kermas – kesulas, itin vešlus keras, tankmė, tankumynas, tankus sąžalynas.

****Pranta – spėjimas, supratimas, geba suprasti, galvojimas, mąstymas, išvada, apibendrinimas, tyrimas, gvildenimas. Prantauti – spėti, suvokti, nutuokti, galvoti, gebėti sučiuopti esmę ar prasmę.

*****Slibus, slibindus – slidus, sliuogus, sliaugus (lengvai sliuogiantis, prisitaikantis), šliužus, šliaužiantis, įveikiantis kliūtis, skvarbaila. Slibti, sliaubti, sliuobti – skverbtis, šliaužti, iš(si)sukti, prisitaikant įveikti bėdas, kliautis, trukdžius ir užtvaras.

******Algonė, algojimas – vardas, pavadinimas, pašaukimas, šaukinys, šūksnis, kuriuo šaukiama. Algoti – vadinti, šaukti, dainuoti, šūkauti.

*******Pabaidas, vejonė – žodis, kuriuo baidoma, vejama šalin.