Baimė gyvena kaimynystėje...
Su kaimynais iš pragaro jus supažindins intriguojantis trileris "Šarkos", kurį apžvalgininkai ir skaitytojai vadina „dinamišku“, „keliančiu šiurpą“ ir nuo kurio „neįmanoma atsitraukti“.
Džeimis su Kirste, įsikėlę į pirmus bendrus savo namus, yra kupini gražiausių vilčių. Jie svajoja apie šviesią ateitį, ketina sukurti šeimą. Namo gyventojai atrodo įdomūs ir draugiški: siaubo romanų rašytojas, vidutinio amžiaus žolininkė ir Niutonai, sutuoktinių pora.
Iš pradžių visi kaimynai sutaria gerai, tačiau vėliau ima dėtis keisti dalykai. Prie Džeimio ir Kirstės buto durų numetamos pastipusios žiurkės, dieną naktį jie girdi bauginančius garsus. Vėliau per avariją sužalojamas Džeimio bičiulis, ir Džeimis su Kirste pasijunta tapę bauginimo objektais.
Šeima vis labiau stumiama į neviltį, tačiau Džeimis prisiekia kovosiąs - deja, jis nė nenutuokia, su kuo susidūrė...
„Šarkos“ yra baugus psichologinis trileris, kuriame pabaisos - ne vampyrai ar demonai, o paprasčiausi kaimynai. Tai košmaras, galintis ištikti kiekvieną.
Iš anglų kalbos vertė Ugnius Keturakis
Ji nubraukė "Rojus" ir vietoje jo parašė "Pragaras". Buvęs užrašas jau netiko tai nuotraukai. Jai knietėjo suplėšyti visą albumą, sudraskyti kiekvieną nuotrauką į skutelius, arba sviesti jį j ugnį ir stebėti, kaip supleška jos atsiminimai. Tačiau net ir tai neištrintų vaizdų iš galvos: jie buvo įsiėdė viduje ir jai teliko viltis, kad laikas išdildys prisiminimus. Labiausiai už viską ji troško pamiršti tai.
Buvo sunku patikėti, kad jie kadais čia buvo tokie laimingi. Ne, netiesa! Žvelgdamas į plikas sienas, kilimą su įsispaudusiomis žymėmis nuo baldų - šie dabar laukė sunkvežimyje kieme, pasiruošę būti pergabenti j jų naujuosius namus toli nuo čia, - lengvai galėjai patikėti, kokie laimingi jie buvo.
Šią akimirką butas atrodė beveik lygiai kaip tądien, kai jie įsikraustė: nedažytas, pilnas pažado, it tuščias popieriaus lapas. Jos tėtis - jis pagelbėjo jiems įsikraustyti - padarė nuotrauką: ji su Deividu, apkabinusiu ją per liemenį, stovi tuščiame kambaryje, užlietame blankios saulės. Kai nuotrauka buvo išryškinta, ji priklijavo ją pirmame albumo puslapyje ir šalia užrašė "Rojus", kadangi tai ji ir simbolizavo: jiedu su Deividu, žvelgiantys į ateitį, pilni susijaudinimo ir vilčių.
Ji užvertė albumą ir švystelėjo j pakavimo dėžę.
Išgirdusi lauke balsus, krūptelėjo. Girdėjo juos jau mėnesių mėnesius, ištisomis naktimis, kasnakt balbatuojančius vyro ir moters balsus, kartais kuždančius arba šaukiančius ar tiesiog šnekučiuojančius, nė akimirkos nenutylančius. Jai teko miegoti su ausinuku. Bandė ausų kištukus, tačiau balsai kažkokiu būdu įsiskverbė pro juos. Vienintelis būdas juos užgožti buvo lėta orkestrinė muzika, įsiliejanti į sapnus ir tampanti jos naktinio gyvenimo garso takeliu.
Sapnuose ji dažnai laikydavo rankoje revolverį. Žengdavo gilyn į koridorių, ryžtinga, gniauždama ginklo rankeną net pabalusiais krumpliais, pirštui trūkčiojant ant gaiduko. Kartais pistoletą pakeisdavo peilis, didelis peilis ilga, stora geležte. Tai buvo tik detalė. Skambant muzikai ji regėdavo save, einančią į koridoriaus gilumą susitikti su priešais, pavertusiais jos gyvenimą tikru pragaru. Ji ketindavo jiems padaryti ką bloga, tą patį, ką jie padarė jai, tik dar skaudžiau. Kaip paaiškino savo naujajam psichiatrui, ji neturi laiko žaidimams ar psichologijai. Jai reikia tiesiog susidoroti su savo bėda. Sapnuose ji jautė nenumaldomą potraukį žudyti.
Tačiau šis jos troškimas visada virsdavo niekais. Vos tik prieš ją išnirdavo žmonės, kuriuos norėdavo žaloti, revolveris arba peilis ištirpdavo, skystas metalas varvėdavo ant grindų, o žmonės priešais ją kvatodavosi. Pačiuose košmariškiausiuose sapnuose jie patys išsitraukdavo pistoletą arba peilį. Šiaip ar taip, tą akimirką ji visada nubusdavo.
Blogi sapnai liausis, dabar tarė ji sau. Kai būsime naujojoje vietoje - mūsų mažajame namelyje, esančiame toli nuo visko, tų košmarų neliks.
Naktimis bus tyku. Tamsu. Galbūt lauke šnarės, ūkaus, aplink krebždės gyvūnai ar paukščiai. Tačiau tai anokia bėda. Svarbiausia, kad nebūtų žmonių.
Įkišusi ranką į rankinę ji išsitraukė cigarečių pakelį. Dieve, vos prieš kelis mėnesius ji netgi nerūkė. Galbūt naujuosiuose namuose jai pavyks mesti. Ir plaučiai vėl bus švarūs.
Visa joje vėl bus švaru. Ji padėjo cigaretes į šalį. Gal vertėtų mesti tiesiog dabar.
Mintyse perbėgo darbų sąrašą. Ar jie nieko neužmiršo? Viską supakavo? Atidariusi ventiliacijos spintą, patikrino viduje. Nuėjo į vonią, norėdama įsitikinti, kad nieko ten nepaliko. Nenorėjo, kad šioje vietoje pasiliktų bent menkiausia jos ir Deivido žymė. Norėjo nutraukti visus saitus. Tą akimirką ji nusprendė, kad vis dėlto atsikratys savo nuotraukų. Tačiau čia tikrai nepaliks - nenorėjo, kad jos pakliūtų kam nors į rankas. Išmes pakeliui - stabtelės ir susiras šiukšliadėžę prie greitkelio, toli nuo bet ko, kas ją kada nors pažinojo ar apskritai kada nors galėtų pažinoti.
Taip, ji privalo sunaikinti bet kokius savo pėdsakus. Turi ištrinti iš gyvenimo šią pastraipą. Taip sakė psichiatras, nors tam vargu ar reikėjo tokios jau didelės įžvalgos? Todėl ji siurbliavo namus tol, kol dulkių maišelis pasidarė sklidinas, šveitė sienas, kol kiekvienas rankų ir pečių raumuo pradėjo klykte klykti iš skausmo, kad jau liautųsi. Išdezinfekavo puodelius, vonią ir tualetą. Plačiai atlapojusi langus, paliko juos taip keletui dienų, kad visi jos ir Deivido pėdsakai vėdintųsi, vėdintųsi ir išsivėdintų.
- Jau beveik pasiruošusi?
Į kambarį įžengęs Deividas apžvelgė tuščią erdvę ir paskutines dėžes. Jis prieš tai lauke kalbėjosi su kraustytojais, išsakė pageidavimą, kad būtų atsargūs ir nekeltų triukšmo.
- Mano mergina labai jautri garsiems balsams, - paaiškino jis, tačiau susilaukė tik nesupratingų žvilgsnių.
Dabar jis, rodydamas į dėžes, pašnibždom paklausė:
- Šitos jau paskutinės? Ji linktelėjo.
- Viskas supakuota? Puiku. Nagi, eime.
