Santuokos paslaptis. Stebuklo apmąstymai

Knygoje „Santuokos paslaptis. Stebuklo apmąstymai“ autorius gilinasi į santuokos dvasinę prigimtį ir pateikia išmintingų praktinių įžvalgų. Lakiu, poetišku žodžiu parašyti skyriai yra kaip išplėstinės meditacijos apie santuokos netikėtumus, džiaugsmą, liūdesį bei skausmą. Jos skatina poras mąstyti, kalbėtis ir siekti didesnio artimumo.


Tūkstančiai knygų moko pasiruošti santuokai, ją puoselėti. Mike Masonas kalba apie pačią santuokos instituciją, vesdamas skaitytoją per įvairius santuokos etapus, atskleidžia jos paslaptingą transcendentinį matmenį.


Vertė Jolanta Kriūnienė

Ištrauka

Ne kiekvienas taip mėgsta vienatvę, kaip mėgau aš. Ir jau tikrai ne kiekvienas rimtai svarsto stoti į vienuolyną, bet vietoj to įsimyli ir veda. Bet mano santuoka atėjo būtent taip. Manau, jog santuoka į kiekvieno gyvenimą ateina panašiai nustebindama, apversdama aukštyn kojomis likimus, atskleisdama giliai slypintį konfliktą. Maža to, kad ir koks būtų žmogaus temperamentas ar aplinkybės, man regis, santuokos atskleidžiamas konfliktas iš esmės visada tas pats: tai visuomet kažkokia versija įtampos tarp poreikio priklausyti ir būti nepriklausomam, tarp noro bendradarbiauti meilėje ir priešingo noro atsiriboti, užsisklęsti būti sau pakankamam. Dar nėra tokio susituokusiojo, kuris neliktų nustebintas, o dažnai ir nugąsdintas galingos šios invazijos jėgos.

Sunerimau ir aš. Nuo to akimirksnio, kai sutikau savo žmoną, pajutau, jog manyje prasideda vidinio irimo procesas - sistemingai, slapčia. Kitais atžvilgiais aš, žinoma, jaučiausi atjaunėjęs, užplūdo jėgos. Bet trisdešimtmetis vyras yra kaip tankiai apgyvendintas miestas: jo širdyje jau nieko nepastatysi, kol ko nors kito neišgriausi. Taigi aš pradėjau būti ardomas. Dažnąsyk visiškai rimtai pagalvodavau, kad metamas iššūkis viskam mano gyvenimui arba kad kažkas suviliojo mane parduoti pačią savo sielą dėl moters meilės! Taigi artinantis vestuvių dienai daug kas buvo pastatyta ant kortos - tiesą sakant, viskas. Dar niekada nebuvau jautęs, kad taip daug priklauso nuo vieno vienintelio sprendimo. Vėliau po truputį, labai lėtai supratau, jog tai ir yra viena iš pagrindinių meilės savybių: ji prašo visko. Ne trupučio ir ne daug, o visko. Ir jeigu žmogus nėra pasirengęs atiduoti visko, vadinasi, nemyli iš tikrųjų.

O kaip sunku atiduoti viską! Tai netgi neįmanoma. Galima padaryti kažkokį simbolinį veiksmą, reiškiantį, kad atiduodi viską, ir lydimą iškilmingai dramatiško išpažinimo (tai ir vyksta per vestuvių ceremoniją). Bet tai tik pradžia. Vestuvės - tik pradžia visą gyvenimą trunkančio proceso, kurio metu atiduodama absoliučiai viskas, ir ne tik viskas, ką turi, bet ir viskas, kas esi.

Nėra žmogaus, kurio šis procesas nežeistų. Jis kamuojantis ir nepermaldaujamas, ir niekas negali prieš jį atsilaikyti. Kiekvienas sulaužomas ant meilės rato, ir tos traumos neprilygsta niekam po saule. Tai nėra kančia, kurią atneša bankrotas, nederliaus metai, darbo praradimas ar žlugusios viso gyvenimo pastangos. Tai netgi ne skausmingos ligos draskomo kūno agonija. Mat santuokoje žmogų sulaužo pačios meilės ratas. Negalima kaltinti fizinio skausmo, gamtos stichijos ar siaubingai blogo pasaulio - mus sulaužo pati meilė, tik ji. Ir tai pripažinti sunkiausia. Mat šio gyvenimo imtynių ringe būtent meilė yra mūsų saulės rezginys, tikrai skaudi vieta. Nėra smūgio skaudesnio už tą, kuris sužeidžia vietą, kuria mes mylime. Ir vos tik kas nors santuokoje pakrypsta ne taip, nukenčia toji vieta. Tai pažeidžiama vieta visuose žmonių santykiuose. Visada, sulig kiekvienu sutiktu žmogumi, iškyla pavojus mūsų sugebėjimui mylėti ir būti mylimiems. Bet jeigu daugelyje kitų santykių mūsų pažeidžiamumas šiuo atžvilgiu daugiau ar mažiau gali būti paslėptas (o kaip mes įgudę jį slėpti!), santuokoje būtent šis pažeidžiamumas yra atviras, iškeltas, išnaudojamas. Ir to jau žmonėms per daug, per daug iškęsti. Daugelis viską meta ir pabėga, sugriaudami visą savo gyvenimą. Bet netgi tie, kurie išsilaiko, neišvengiamai sugriūva, nes ir jie turi būti sulaužyti.

Vis dėlto egzistuoja svarbus skirtumas tarp tų, kurie išsilaiko, ir tų, kurie pabėga, tarp santuokų, kurios išlieka ir yra tvirtos, ir santuokų, kurios arba nutraukiamos, arba tęsiasi neišspręstos įtampos ir neurozės būsenoje. Ir vieni, ir kiti turi ištverti griuvimą, visas skirtumas - kurioje vietoje tas griuvimas įvyksta. Mat tiems, kurie pabėga nuo kaitrios santuokos ugnies, griūtis įvyksta toje jų vietoje, kuri yra meilė, ir ši vieta, šis šlovingas, paslaptingas ir subtilus gebėjimas juose iš tikrųjų siaubingai sužeidžiamas - kartais pakankamai, kad sutriktų visam gyvenimui. Tačiau tiems, kurie laikosi įsikibę meilės ir suvokia jos esmę lig pat mirties, griūtis, vidinis žlugimas įvyksta ne meilės vietoje (nors dažnai gali atrodyti, kad būtent ten), o veikiau ego buveinėje, jo rūmuose. Ir tai keičia viską pasaulyje. Viena yra sugriauti ego. Ir visai kas kita, iš tiesų net priešinga, sužlugdyti sielą.

Vienas iš sunkiausių dalykų santuokoje yra jausmas, kad esi stebimas. Tai nuolatinis sekimas, kuris gali varginti kaip skaisti saulė, spiginanti į akis, ir kuris neišvengiamai trupina visas gynybines užtvaras, visus fasadus, visą įprastinę asmenybės butaforiją bei kaukes. Ar dėl to santuoka nesidaro panaši į kažkokį sunkiai atlaikomą „smegenų plovimą"?

Pratarmė

Jei koks nors neseniai vedęs mano studentas Regento koledže, panūdęs tapti rašytoju, būtų paklausęs patarimo, ar tiktų jo pirmajai knygai santuokos tema, būčiau kuo tvirčiausiai atsakęs: kad ir kokia savaime suprantama ši idėja, turint galvoje jo dabartinę situaciją, to tikrai nereikėtų daryti ir verčiau teveja jis šią mintį šalin. Būčiau paaiškinęs, kad santuoka, kuri yra subtiliausias ir daugiausiai reikalaujantis žmogiškasis ryšys, o kartu teikiantis didžiausią pasitenkinimą, yra siaubingai sudėtinga tema, norint ją gvildenti išmintingai ir deramai. Būčiau pasakęs, kad krikščioniškasis pasaulis jau pilnas niekam tikusių knygų apie santuoką, parašytų, regis, ekstravertų fariziejų tokiems pat skaitytojams, norinčių suredukuoti gyvenimą į tam tikrų vaidmenų rutiną, ir kad vargu ar jam pavyks išvengti šių geranoriškų, bet blogų pavyzdžių įtakos. Būčiau atkreipęs dėmesį į tai, kad sutuoktiniams prisireikia ilgų metų, kol jie pradeda aiškiai suvokti, ką reiškia gyventi kartu, ir kad jauni rašytojai apskritai retai imasi analizuoti santykius bent kiek giliau. Ir taip toliau, ir panašiai. Būčiau atkalbinėjęs kaip įmanydamas ir nėmaž neabejočiau, jog tuo darau jam paslaugą.

Pasaulio ir mano paties laimė, kaip dabar pasirodė, Mike Masonas, kuris susimąstęs sėdėjo mano paskaitose, neatskleidė man savo planų, o tiesiog čiupo jautį už ragų ir atliko darbą. Ir štai rezultatas prieš jus - ši puiki knyga, kurios nebūtumėte turėję, jei Mike būtų paprašęs mano patarimo ir jo paklausęs. Pastaruoju metu man tenka rašyti daug recenzijų. Tačiau retai nauja knyga pažadina many tiek entuziazmo, kaip išminties, gelmės, didingumo ir spindesio - net nežinau, kaip dar tai pavadinti, - dermė šiuose skyriuose. Pristatyti ją yra ne darbas, o malonumas.

Krikščionys, skaitykite ją - bet lėtai! Biblijos mintys joje ataskamba sodriau, nei esame įpratę. Poros, skaitykite ją drauge! Jūsų pagarbi baimė ir džiaugimasis tuo, į ką įžengėte, gaus sotų peną. Leidėjai, užsisakykite daugiau Mike Masono knygų, nes ši - nuostabi! Ir skaitytojai, prašau atleisti, kad esu taip apsvaigęs: Mike knyga padėjo man darsyk susivokti, kad aš irgi įsimylėjęs. Esu be galo dėkingas už tą minties šviežumą ir jėgą, su kuria jis rašo apie santuokos svarbą Dievo plane, ir numanau, jog tą patį veikiai galėsiu pasakyti apie daugelį kitų temų.

Teologijos profesorius James Packer Vankuveris, Kolumbija