Šampano istorija

Knygos „Šampano istorija“ autoriai Donas ir Petie Kladstrupai – buvę žurnalistai, iš JAV persikėlę į Prancūziją, dabar gyvenantys Paryžiuje ir Normandijoje. Parašė daug knygų apie vyno istoriją, tarp jų garsų tarptautinį bestselerį „Vynas ir karas“, pasakojantį, kaip vyndariai kovojo už išlikimą nacių okupuotoje Prancūzijoje per Antrąjį pasaulinį karą.
„Šampanas, - kartą pareiškė ponia de Pompadūr, Liudviko XV meilužė, - yra vienintelis vynas, po kurio moteris išlieka graži.“

Kokia gi ta šampano paslaptis ir romantika? Vien tik ištarti šį pavadinimą – tai tarsi mostelėti stebuklinga lazdele. Žmonės ima šypsotis, atsipalaiduoti ir net fantazuoti. Žinoma, joks kitas vynas nėra toks tinkamas poezijai, menui ir hiperbolei. Kazanova jį laikė „esmine gundymo priemone“. Koko Šanel (Coco Chanel) sakėsi gerianti šampaną tik dviems progom – kai yra įsimylėjusi ir kai nėra įsimylėjusi. Lili Bolenžė (Lily Bollinger), viena iš Šampanės aukštuomenės ponių, nuėjo dar toliau. „Geriu šampaną, kai jaučiuosi laiminga ir kai liūdžiu. Kartais jį geriu viena. Manau, kad kompanijoje jis privalomas. Šiek tiek jo gurkšteliu, jei esu išalkusi. Visais kitais atvejais jo neliečiu, nebent, žinoma, būčiau ištroškusi.“
Ištisus šimtmečius šampanas buvo geriamas per vestuves ar krikštynas, nuleidžiant į vandenį naujus laivus ir pasitinkant Naujuosius metus, juo laistomos žiūrovų minios per automobilių ralius.