Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai

Ši knyga "Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai" - dar viena išeivystės istorija. Dar vienas liudijimas apie vieną skaudžiausių mūsų šalies istorijos laikotarpių, apie palyginti nesenus įvykius, tuos, kuriuos dar mena mūsų tėvai ar seneliai. Dar vienas sakinys bendroje mūsų šalies istorijoje. Vis dėlto šie prisiminimai — maloni išimtis iš daugelio panašių pasakojimų, nes juose kalbama ne tik apie išvykimą ir gyvenimą pabėgėlių stovyklose. Autoriui svarbu prisiminti vaikystės metus, praleistus Lietuvoje, nors tai buvo karo metai. Būtent šie prisiminimai daro knygą vertingą ir leidžia geriau suprasti, kodėl žmonės ryžosi palikti namus ir tėvynę.

Knygos "Samogitia mea patria: autobiografiniai atsiminimai" pradžioje aprašytas įvykis iš istorinės knygos „Raudonasis amaras" yra tikra vienos šeimos, bėgusios nuo Stalino žmogžudiško teroro, istorija, papasakota jauniausiojo šeimos nario. Autorius prisimena gausybę detalių apie blogį, užklupusį Lietuvą pirmosios sovietinės okupacijos metu, kurį pakeitė vokiečių atėjimas, neišvengtas Stalino armijos sugrįžimas, privertęs šeimą pasitraukti į Vokietiją.

Istorija tęsiasi gyvenimu Vokietijoje, kur susiduriama su pralaimėjimu ir sugriovimais. Autorius pirmą kartą patiria karo pabaigą ir gyvai dalijasi su tuo susijusiais prisiminimais. Jis pasakoja apie savo šeimos gyvenimą „dipukų" stovykloje Jungtinių Amerikos Valstijų užimtoje Bavarijoje, tęsia mokyklos laikų pasakojimus, aprašo veiklą berniukų skautų draugijoje, rūpesčius dėl emigracijos ir apie nuolat lydinčią nežinią dėl ateities.

Atsiliepimas apie knygą

Povilas Kuprys

Kas ta SAMOGITIA PATRIA MEA ir kas tas Liutavaras L. Algminas?

Žemaičio Liutavaro Algmino biografinė prisiminimų knyga SAMOGITIA MEA PATRIA – maloni išimtis išeivijos istorijų ir prisiminimų pynėje. Vaizdai, istorijos, išgyvenimai „filmuojami“ vaiko akių kameromis. Vaikas stebi, gėrisi, nerimauja žiauriame realistiniame pasaulyje 1940–1949 metais tarp Telšių ir Niujorko. Stebėdamas, kalbėdamas, bendraudamas su bendraamžiais, likimo broliais, per skautų veiklą, šeimos narius, kitataučius jis parodo savo vertybes. Pirmieji susidūrimai su neteisybe gimtojoje Žemaitijoje 1940 metais, vėliau – bendravimo su kitataučiais Vokietijos žemėse atspalviai yra labai svarbūs. Jaunuoliui tai yra naudinga, dažnai smagi bei karti patirtis viename. Ši patirtis šiandien gali būti itin aktuali kintančioje globalioje Lietuvoje, intensyvėjančiame tautų ir kultūrų persipynime Lietuvoje.

Žemaičiai knygoje atpažins Telšių gatves, bažnyčias, turgaus aikštę, Rainių tragedijos miškelį. Patyrusieji pabėgėlio gyvenimą atpažins gyvenimo pas svetimus (Bavarijoje) subtilybes. Vaiko gyvenimo įspūdžiai (maudynės ežere, ragatkės, gilzės, ginklai, darbas už maistą pas vokiečių ūkininką) supina knygos siužetą į vieną neišardomą, patraukliai supintą juostą drauge su karo laikų grėsmėmis (lėktuvų antskrydžiais, tankais, subombarduotu Drezdenu). Tarp eilučių jaučiama autoriaus meilė ir nostalgija Tėvynei, pagarba šeimai, gyvenimo džiaugsmas, didžiavimasis Žemaitija.

Tai viena iš išskirtinių prisiminimų knygų, pasirodžiusių Lietuvoje per paskutinius kelis dešimtmečius. Perskaičius ją norisi tikėti, kad ji nesibaigė, norisi laukti jos tęsinio, tiesiog knieti sužinoti, o kas buvo toliau su autoriumi, jo puikia šeima? Kaip susiklostė pabėgėlio likimas ir kokia buvo integracijos svetimoje kultūroje kaina? To nėra knygoje – ji baigiasi išsilaipinimu Niujorko uoste ir sveikinimais šimtatūkstantiniam į JAV atvykusiam pabėgėliui.

Paprastas, lakoniškas, kartais subtiliu humoru papuoštas autoriaus stilius pavergia skaitytoją, o jo patriotinė gaida yra neįkyri, ji jaučiama visoje knygoje, ne tik „priesaikoje“ Žemaitijai („Supratau, kad negaliu prarasti vilties ir sau pažadėjau, kad nesvarbu, kaip ateityje gyvensiu, nesvarbu, kur gyvensiu, nesvarbu, kokį darbą dirbsiu, visada darysiu viską, kad mano proseneliai Žemaitijoje visada manimi didžiuotųsi. Ištisus amžius jie kovojo su užkariautojais, nemaža jų dalis paaukojo gyvybes už brangiausią žemės gabalą šalia Baltijos krantų. Galiausiai, ko labiausiai norėjau, – kad jie mane priimtų kada nors tarp savų po šventais ąžuolais mano vienintelėje tėvynėje Žemaitijoje – Samogitia Patria Una").

Svajoju, kad ši knyga patektų į kiekvieną Lietuvos mokyklos biblioteką ir suteiktų jaunimui platesnį supratimą, kas gi buvo tie lietuviai, 20-ojo amžiaus viduryje vykę į JAV, ir kuo jie skiriasi nuo tų, kurie šiandien palieka tėvynę nesant karo grėsmės, 21-ojo amžiaus pradžioje.

SAMOGITIA MEA PATRIA yra svarbi autoriaus intelektinė dovana kraštui Lietuvos Valstybės šimtmečio išvakarėse.