Samanos

Knyga apie samanas, gausiai iliustruota spalvotomis nuotraukomis ir piešiniais.

ĮVADAS

Samanos gamtoje vaidina svarbų vaidmenį. Tankios samanų vejos ir kilimai miškuose sugeria daug atmosferinio vandens ir palaiko reikalingą miško augalijai drėgmę. Po samanomis geriau išsilaiko ir sudygsta augalų sėklos. Jos apsaugo nuo perdžiūvimo grybieną. Tarp samanų randa prieglobstį daugybė smulkių miško gyvūnų. Uolų samanos vykdo koroziją, jų liekanos sudaro pirmuosius humuso sluoksnius, ant kurių vėliau pradeda vystytis kiti augalai. Pelkėse samanos masiškai paplitusios, sudaro galingą dangą, o nykdamos kartu su kitais augalais sudaro durpių sluoksnius. Samanas galima naudoti ir

praktiniams tikslams: nustatyti miško tipą, augalų bendrijas, dirvožemio rūgštingumą. Jos gali tarnauti kaip izoliacinė medžiaga.

Samanas pažinti sunkiau nei kitus augalus, bet rinkti ir herbarizuoti nėra sudėtinga. Rinkti samanas galima visus metus. Geriausia tai daryti drėgnu oru — tada nesuyra vejos ir morfologiškai aiškesnė būna medžiaga. Net ir žiemą samanos žaliuoja, nenušąla ir dažnai randamos su sporogonais ir sporomis. Renkant samanas, negalima pasitenkinti pavieniais jų stiebeliais. Jei samanos auga didelėmis vejomis, imamas visas vejos pluoštas, o jei palaidais būriais — didesnis individų kiekis. Labai smulkias ir tvirtai prie substrato prisitvirtinusias rūšis reikia imti kartu su substrato gabalėliu. Reikia pasistengti surinkti pavyzdžius su sporogonais. Patartina apžiūrėti dirvožemio plotą, iš kurio imamos samanos, medžių kamienus, dirvožemiu apneštas šaknis, akmenis, sienas ir pan. Iš vandens ar nuo šlapio substrato surinktas samanas reikia truputį nuspausti, kad išbėgtų vanduo. Surinktus pavyzdžius galima plonai paskleisti ant rėmelio, perdėti laikraščiais ir šiek tiek suspausti. Labai patogu samanas rinkti į vokus, kuriuos galima patiems susilankstyti iš popieriaus. Ant. vokų užrašomos etiketės. Samanos laikosi gerai, jų beveik nepuola kenkėjai.

Sudrėkintos jos nesunkiai atgauna pirmykštį vaizdą.

Parengtas samanų žinynas padės atpažinti tik dalį labiausiai Lietuvoje paplitusių ir lengvai atpažįstamų rūšių, net nenaudojant jokių didinimo priemonių. Lengviausiai jos atskiriamos pagal būdingiausius morfologinius požymius.

Tikimės, kad paruoštas leidinys paskatins jaunuosius gamtos mylėtojus labiau domėtis šia augalų grupe. Už pastabas ir patarimus ruošiant leidinį dėkojame Botanikos instituto doktorantei D.Andriušaitytei.

Lietuvoje auga maždaug 120 rūšių kerpsamanės. Rūšys suskirstytos į 21 šeimą. Kerpsamanių gniužulas yra lakštelio arba juostelės pavidalo.

Dauguma kerpsamanių yra stuomeniniai augalai, t.y. turi lapuotą stiebelį. Dalis jų - gniužuliniai augalai, kuriuose negalima išskirti nei stiebo, nei lapų. Jų stiebas gulsčias, o toje pusėje, kuri prigulusi prie substrato, leidžiami rizoidai. Lapai begysliai, sudaryti iš vieno ląstelių sluoksnio.

Lapsamanių Lietuvoje randama apie 350 rūšių. Jos sudaro 33 šeimas Tai daugialąsčiai augalai, aiškiai diferencijuoti į stiebą, šakutes ir lapus. Šaknų neturi, prie substrato prisitvirtina daugialąsčiais šakotais plaukelių pavidalo rizoidais. Stiebas — nuo keliolikos milimetrų iki keleto centimetrų ilgio, status, kylantis arba gulsčias, paprastas, nešakotas, dvišakai arba plunksniškai išsišakojęs. Lapai labai įvairūs, ant

stiebo išsidėstę spirale, sudaryti iš vieno ląstelių sluoksnio ir iš išilgai einančios trumpesnės ar ilgesnės gyslos. Kai kurių rūšių lapai begysliai ar su dviem labai trumpomis gyslomis. Kartais gyslos gali siekti iki pusės lapo ilgio ar pasiekti lapo viršūnę ir baigtis nevienodo ilgio šereliais. Pagal formą samanų lapai yra ovalūs, lancetiški, siaurai linijiški arba ylišli. Jų kraštai gali būti lygūs, pjūkliški arba dantyti. Kai kurių rūšių lapai garbanoti, pusiau sulenkti, išilgai raukšlėti. Visi lapai bekočiai, prie stiebo prisitvirtina visu savo pagrindu.

Samanos dauginasi vegetatyviniu būdu (gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, lapų išaugomis), nelytiškai (sporomis) ir lytiškai.