Salos

„Telšiškis Gvidas Latakas jau daug metų gyvena Kaune, teisybę sakant, yra tikras literatūrinis atsiskyrėlis: nors ir susipažinęs su gražiųjų eilėraščių rašymo tradicijomis, bet mėgsta vienur eiti atbulai, kitur - vieną koją pavilkdamas, o kartais lėkti pasišokinėdamas. Rašo ne taip, kad gražiau būtų, o taip, kaip reikia.
Didžiuosius dvidešimto amžiaus žemaičių poetus - Vytautų Mačernį, Marcelijų Martinaitį, Stasį Jonauskų, o ir kitus - išsūpavo stropiai patvenktos lietuvių kalbos tėkmė, kai kuriuos netgi dailiai sušukavo redaktoriai. O štai iš G. Latako tekstų gali susidaryti įspūdis, kad jam dvidešimto amžiaus nė nebuvo, kad jis į dvidešimt pirmųjį įšoko tiesiai iš devynioliktojo ar iš dar gilesnės senovės. Gyviausios - mano galva - šitos poetikos vietos yra tos, kur susimąstai - ar kur nors dar taip žmonės bekalba?
Kai G. Latako rašymuose užgriebi nepagražintos kalbinės tikrovės gabalų, tai joje aptinki ir polifonijų, ir žaismės, ir humoro. Knygoje be galo daug puslapių, bet jie tam, kad būtų kur kovoti poezijų. Eilėraščių knyga - ne radinių biuras.“
Donatas Petrošius

„Tapytojas, juvelyras Gvidas Latakas - vienas savičiausių dailininkų, nuo jaunumės rašantis ir eilėraščius. G. Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai juda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija - dailei. Kalba rupi, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai personažai, sakmių, mitų, padavimų veikėjai. Praeitis patiriama per liudijimus ir reliktus, kurie vėl prikeliami eilėraštyje. Dabartis šmėsčioja epizodiškai, lyg atsitiktinai patekusi į istorijas. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sųsparų suręstų, anot jo paties, budinką, palocių. Riedėte rieda vešlūs ir kartu - geros kraujotakos pasakojimai. Iš vitališkų, kupinų sumojo ir vidinio linksmumo palyginimų netikėtai išnyra primiršti žemaitiški žodžiai, kurie byloja atmintį ir būtovę. Gvidas nesidairo į literatūrines madas, bet nevengia „naujų senovių". Jo eilėraščių žmogus tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarp mūsų, valgo ir geria, dirba darbus savuosius.“
Vytautas Stulpinas