Sakmė apie aisčius

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.

Svarbios pasaulio bibliotekos rankraščius senus akylai saugo. Tačiau ar viskuo galima tikėti, kas juose surašyta, juolab perrašytuose tekstuose ir vertimuose? Ar nėra tai vien rašančiojo pasakojimas apie istoriniu vadinamų įvykį ar žmogų šitaip, kaip jis tai suprato, arba taip, kaip jam buvo liepta užrašyti? Ar galima tai vadinti istorija? Sakmė tai ar faktai? Kuo istorikų pripažintos istorijos tikresnės už Žvaigždžių bibliotekose surašytąsias?

Pasaulio istorija nebemena pradžios. O kas yra pati istorija? Kaip ji gimsta? Kaip žmogus ją sužino? Kas jam ją papasakoja? Svetimšalis ar tas, kuris Tautos Dvasią pažįsta? Taigi ar nėra viskas, kas užrašyta ir patvirtinta kaip istorija, tiktai atspindžiai to, kas vyko realybėje?

Atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama.

Istorija "Sakmė apie aisčius" apie Didįjį Aisčių Žygį. Apie tai, kaip prieš 10 000 metų aisčių tauta nuo senojo Nilo žiočių pakilo eiti į savo Pažadėtąją Žemę prie dabartinės Baltijos jūros.

Tai istorija apie dabartinių lietuvių ir latvių šaknis, nes prūsų jau nebėra. Tai priminimas, kad žmonės, kalbantys viena iš seniausių pasaulyje likusių kalbų, turi ir savo labai seną ir iškilią praeitį. Jokių svetimšalių istorikų siekis paslėpti ją po savaip interpretuotos istorijos šydais negali tos praeities Dvasios sunaikinti.

Tos Dvasios išmintis atsiveria tiems, kurie tomis šaknimis patiki. Tik savo tautos šaknimis patikėję šios garbingos tautos vaikai sugebės panaudoti tą išmintį dabartyje. Tačiau kalbame ne tam, kad būtų gedima didžios praeities. Kalbame tam, kad tautos genetinės atminties klodai atsivertų tiems, kurie sugebės jų potencialą panaudoti dabar.