Rašytoja ir dailininkė Jolita Skablauskaitė (g. 1950) – savito braižo rašytoja, šešių romanų, kelių apysakų ir apsakymų knygų bei poezijos rinkinio autorė. Jos kūriniuose daug paslaptingų įvykių, vizijų, pojūčių, seksualinių fantazijų.
Dizaineris Albanas (Bernardas) – ir pasakotojas, ir visų įvykių judintojas, nes autorė jam patikėjo daug funkcijų: kūrėjo, gundytojo, globėjo, mylimojo, mistiko... Asmeninis gyvenimas prieštaringas ir skandalingas, bet ar jis – nusikaltėlis?
Tai intriguojantis pasakojimas apie paslaptingą žmogaus prigimtį, nenuspėjamus poelgius, kūrybinių ir antgamtinių galių ryšį. Karnavalo spalvomis šviečia moterų galerija: aktorės, menininkės, magės, ištvirkėlės, bomžės.
Pagal J. Skablauskaitės knygas "Tik šviesūs paukščiai naktyje" ir "Liūnsargių moteris" režisierius Algimantas Puipa sukūrė kino filmus "Žuvies diena" ir "Žaibo nušviesti".
IŠTRAUKA
PIRMAS SKYRIUS
Karaliūnai su gaidžio pentinais
Tas žvėris buvo baltas, stačiomis ausimis. Sutemus jį galėdavai pamatyti pliuškenantis ežere, netoli kranto. Visad svajojau, kaip aš jį prisijaukinsiu.
Jis toks vienišas, bet laimingas; norėjau su juo pasidalyti vienatve. Be mūsų, aplinkui niekas negyveno: laukai, miškai, lygumos ir vanduo. Neturiu nei savo katės, nei šuns, jis būtų idealus mano draugas, net sugalvojau jam vardą - Harukis.
Baltasis Harukis. Galbūt jis albinosas, jo net ūsai balti, ir blakstienos.
Vakarais maudysiuos, mąstau, gal pamažu ir suartėsim.
Harukis panašus į didelį storą katiną, tik ausys kaip lūšies.
Kai tik sutemsta, skubu prie upės. Mes plaukiojame vos ne iki pat ryto, bet atskirai. Vandenyje Harukis draugiškas, bet tuoj kuo skubiausiai mauna į krantą, išsipurto vandenį, atsitupia kur nors netoliese arba nuskuodžia į tamsą; katės juk nemėgsta vandens, meluoju, kad su juo plaukioju, aš tik įsivaizduoju...
- Haruki! Haruki!
Jis neatsiliepia.
Džiovinuosi plaukus, o tada jau einu namo. Broliai miega. Nijolis dar mažas, o Fredis bjaurus.
Guliu atmerktomis akimis. Iš juodžiausių tamsybių lenda niūrios žemės būtybės, kiauksi, vartosi pievelėje. Jų speniai kyšo tarsi iš dviejų juodų rožių. Nukaršėlės kelia tikrą siaubą, retais, vietomis nusmukusiais plaukais, priblėsusiomis akimis, pelenų spalvos kūnais, jos tik guli išsekusios žolėje, sunkiai dvėsuodamos, joms taip buvo sunku čia atkakti iš juodųjų anapus dausų.
Juodapapė laumė, arba Juočkė, gyveno prie pat miško. Ji buvo nesutramdoma. Jos bijojo visi žvėrys. Ji galėjo iškrėst siaubingiausių dalykų.
Mačiau ir vaikščiojančių oru. Tos esybėlės keliaudavo vorų nutiestais siūlais.
Akyse tavaruodavo nuogi medžiai su išsiskleidusiais didžiuliais žiedais - ir nė menkiausio žalio lapelio.
Painiodamasis naktiniuose marškiniuose, bėgdavau prie jų. Deja, nė vieno negalėjau nuskinti, visi žydėjo per aukštai. Sugrįždavau atgal, iki nosies užsitempdavau antklodę ir sapnuodavau, kad esu vienas iš tų žiedų - didelis, kvepiantis ir rožinis.
Prikeldavau mamą. Dar mieguista klausydavosi manęs ir nepykdavo, kad pažadinau; jos nuolaidumu reikėjo tik stebėtis. Ir elgdavosi su manimi it su nepaprastai lepiu žiedu. Ištisas valandas pasakodavau apie tuos žiedus, apie stebuklingą žiedų debesį, pakibusį virš žemės. Mama pritariamai linkčiodavo galva.
Melancholiškos paukštės moterų veidais, spiralėmis susivijusiomis garbanomis ir visokie maži žmogeliai, laukiantys jų... angelai, sakydavo mama, o kodėl mūsų tėvas jų nemato, klausdavau. Jo akys nusilpusios, paaiškindavo ir išlankstydavo man iš popieriaus laivelį, kurį paskui paleisdavau į ežerą.
Krante rasdavau negyvus ilgasnapius paukščius, kuriuos kartais vanduo išmesdavo - dumblėtus, apipuvusius.
O žmonės pas mane ateidavo iš miško. Juos atvesdavo liūdnas velnias. Tie žmonės buvo saulėlydžio spalvų, švelnučiai, gležni it žiedlapiai. Mama įspėdavo, kad saugočiaus miško moterų, - na, tu dar per mažas, bet tavo tėvas vienąkart buvo įkliuvęs. Ji liūdnai šyptelėdavo.
Su Fredžiu nutapendavome iki griuvėsių, šviečiant karštai saulei maudydavomės dulkėse it vištos; čia niekas neužklysdavo. Ir gera mums buvo vidury dienos vaidentis pačioje keisčiausioje, nuošaliausioje vietoje. Vos pajutę pavojų, pavirsdavome laukinėmis gėlėmis, to buvau išmokęs Fredį, o jei kas būtų tokią nuskynęs ir parsinešęs namo, siaubas! O... mes labai gajūs, laikas mūsų neįveiks, kuždėdavo tie žiedai, bet Fredis to tikrai negirdėjo.
Patiko žaisti smėlyje karštą vidudienį, svaidytis žvirgždu apirusių laiptų papėdėje, visąlaik būti ryškiai apšviestiems saulės spindulių. Kokia laimė! Tik gaila, kad Fredis - toks bukaprotis.
Nepatikėsit, vieną dieną tiesiai iš dangaus ėmė leistis balti ir žėrintys gumulėliai. Jie spindėjo baltumu ant apirusio stogo, ant laiptų, įvairiausių atramų, ant įlūžusių terasų, visur... Tai buvo ne sniegas. O ne! Pūkai! Angelo ar nežinia kokio medžio.
Ir mūsų griuvėsiai sutvisko išpuošti blizgančiais banguojančiais angeliškais pūkais, kokia tai buvo šventė! Tada pirmąkart rimtai susimąsčiau, pajutau įkvėpimą: o jei aš pats galėčiau taip papuošti mūsų namus, nebūtinai pūkais, reikėtų sugalvoti ką nors įdomesnio. Ėmiau pagaliuku dulkėse braižyti savo vizijas, o paskui tą jau dariau nuolatos, tik ant popieriaus.
Atpliumpsėjo verkdamas Nijolis: nuo pat namų jį vijęsis didelis pliušinis meškinas.
O kartais laukai subanguodavo tarsi ežeras vėjuotą dieną. Menu, vieną žvarbų trečiadienį pasišiaušusiu vandens paviršiumi greitai žingsniavo du pavidalai, vanduo mėlynavo lyg mamos akys. Apsisiautę šimtaklosčiais apsiaustais, jie pradėjo šokti vėjyje, mirgant šakų šešėliams, šaltas vėjas... šviesotamsa... Pavidalai skraidė kartu su blyksniais ir šešėliais.
Naktimis jausdavome dumblėtus, ledinius skenduolių bučinius, jie priglusdavo šaltais savo kaulais. Šnibždulingas vanduo pro atvertą langą slinkdavo į mūsų lovas, progiesmiais šliuksėdamas: ei! Eieikšekit, ei! Eieikšekit... ei...
