Ishihara Yumi gimė 1948 metų rugsėjo 28 d. Nagasakyje (Japonija). Baigė Nagasakio valstybinio universiteto Medicinos fakultetą ir aspirantūrą, tapo profesoriumi.
I. Yumi specializuojasi Rytų medicinos, gydomojo badavimo bei kraujo ligų srityse, yra vyriausiasis klinikos bei sanatorijos gydytojas, žymus lektorius ir sveiko gyvenimo būdo bei gydomojo badavimo propaguotojas.
Profesorius nuolat dalyvauja televizijos, radijo laidose, interviu su juo spausdina pagrindiniai Japonijos laikraščiai. I. Yumi parašė daugiau kaip 180 knygų. Jų vertimai išleisti Kinijoje, Korėjoje, Amerikoje.
Pratarmė
Pratarmė
Šiuolaikinės Vakarų medicinos pasiekimai iš tiesų stulbinantys. Visas dabartines jos galimybes sunku aprašyti. Ypač įspūdingi pasiekimai chirurgijos srityje - net ir tais atvejais, kai paciento kūnas būna sunkiai sužalotas, jį pavyksta išgelbėti. Į arteriją įstačius kateterį, gydytojai gali išgelbėti pacientą, mirštantį dėl arterijoje susidariusio trombo, išgydyti nuo miokardo infarkto ir t.t. Esant ypač sunkiems atvejams šiuolaikinė Vakarų medicina demonstruoja aukščiausią lygį. Būtina pažymėti ir neabejotinus vakcinacijos pasiekimus, leidusius išsaugoti milijonus žmonių gyvybių.
Tačiau kalbant apie lėtines ligas, Vakarų medicinos pasiekimai atrodo kur kas kukliau, o siūlomas gydymas yra netinkamas ir neveiksmingas.
Pavyzdžiui, Vakarų gydytojai stengiasi sumažinti aukštą paciento kūno temperatūrą arba naudodami priešvėžinius preparatus net sunaikina sveikąsias žmogaus ląsteles. Tai prieštarauja normaliai žmogaus organizmo reakcijai į ligą.
Aš pats įgijau vakarietiškos mokyklos medicininį išsilavinimą, esu susipažinęs su Vakarų medicina, niekada neneigiau jos pasiekimų ir niekada nebuvau priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu. Tačiau man atrodo, kad Vakarų medicina į Rytų mediciną daugeliu atveju žiūri kaip į kažkokią senieną, susijusią su prietarais, ir todėl nenori naudotis neabejotinais jos pasiekimais.
Tikroji medicinos paskirtis - gydyti žmones, ir aš tikiu, kad sujungus Vakarų ir Rytų medikų pasiekimus, galimas didžiulis progresas šioje srityje. Aš tikiu, kad Vakarų medicinai atėjo laikas baigti visuotinai neigti Rytų mediciną, o priešingai - pasistengti suprasti ir priimti ją. Kartu pasistenkime išsiaiškinti, kodėl Rytų medicina nėra populiari net Japonijoje.
Prisiminkime istoriją. Vadinamasis Edo laikotarpis Japonijoje (1602-1867) buvo palyginti ramus. Šalis uždarė savo sienas ir nutraukė bet kokius ryšius su kitomis valstybėmis. (Mes neliesime politinių ir ekonominių klausimų, o situaciją apžvelgsime tik medicinos požiūriu). Todėl ji išvengė epidemijų. Europoje tuo metu nuolat vyko karai, todėl susidarė palankios sąlygos progresuoti chirurgijai. Epidemijos Europoje buvo dažnas reiškinys, ir tai vertė intensyviai ieškoti profilaktinių kovos su jomis priemonių bei naujų veiksmingų infekcinių ligų gydymo būdų.
Edo laikotarpio pabaigoje ir Japonijoje įvyko keletas tarptautinių konfliktų. Apie vieną iš jų pasakojama filme „Paskutinis samurajus", kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Tomas Kruzas ir Kenas Vatanabė. Filme pasakojama apie tai, kaip mūšyje sunkiai sužeisti vienas po kito žūsta kariai, nors jiems suteikiama medicininė pagalba. Vakarų medicina tuo metu jau buvo pasiekusi ryškios pažangos gydydama tokio pobūdžio sužeidimus.
Rytiečiai medikai nemokėjo gydyti šautinių žaizdų, o tuo metu, pavyzdžiui, gydytojas Viljamas Vailsas (mano prosenelio mokytojas) jau atlikdavo sėkmingas operacijas ir jo pacientai pradėdavo gyti, praėjus vos 2-3 paroms po chirurginio įsikišimo. Tai mačiusiems palikdavo neišdildomą įspūdį ir jie buvo įsitikinę, kad Vakarų medicina - tai neabejotina pažanga, o Rytų - niekam tikusi atgyvena. Štai dėl ko net Japonijoje Rytų medicina nėra itin populiari. Prasidėjus XX amžiui, Japonija taip pat įsitraukė iškart į keletą karų, ir tuo metu Rytų medicina buvo visiškai užmiršta.
Tačiau mūsų laikais žmonės pradėjo kelti klausimus, ar visada tikslinga naudoti tik oficialiosios medicinos priemones. Jei Vakarų ir Rytų medicinos suvienytų savo jėgas ir pasiekimus, daugelis ligonių išgytų ir, būdami sveiki, jie galėtų gyventi net iki 120 metų - tai visiškai realu. Tie, kurie serga vėžiu, cukriniu diabetu ir kitomis ligomis, susijusiomis su jų gyvenimo būdu, privalo įsisavinti Rytų medicinos pagrindus ir jais vadovautis savo gyvenime.
