Monografijoje „Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui" išsamiai atsakoma į esminius klausimus, susijusius su Lietuvos (ir visų Baltijos valstybių) saugumu: kaip Rusijos vidaus politika veikia šios šalies užsienio politiką, kokie esminiai išoriniai ir vidiniai veiksniai lemia Rusijos užsienio ir saugumo politikos prioritetus, kokiu ideologiniu turiniu grindžiami Kremliaus veiksmai tarptautinėje erdvėje, kokį vaidmenį Rusijos saugumo strategijoje Baltijos valstybių atžvilgiu atlieka hipermilitarizuota Kaliningrado sritis ir glaudžiai karinėje srityje su Rusija integruota Baltarusija, kokie yra galimi Rusijos politikos scenarijai Baltijos šalių atžvilgiu.
Monografijos „Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui" autoriai - Vilius Ivanauskas, Tomas Jane-liūnas, Gražvydas Jasutis, Laurynas Jonavičius, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Keršanskas, Linas Kojala. Jie - moks-lininkai, politologai, istorikai, šioje knygoje pateikiantys įvairiausius scenarijus, kuriuose iš visų pusių nagrinėjama itin aktuali šiomis dienomis tema - Kremliaus režimas ir V. Putino vykdoma politika. Pagrindinis klausimas - ką Lietuvai lemia šie scenarijai?
Turinys
Turinys
Įvadas / 7
Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime.
Tomas Janeliūnas, Linas Kojala / 13
Rusiškasis konservatyvizmas: nacionalinės ideologijos paieška ir santykis su Rusijos užsienio politika.
Vilius Ivanauskas / 54
Ribotos prieigos santvarka ir jos užsienio politika: Rusijos atvejis.
Laurynas Jonavičius / 91
V. Putino valdžios veikimas: kelių sluoksnių elito grupių sistema.
Vytautas Keršanskas / 130
Kaliningrado veiksnys Lietuvos ir Rusijos santykiuose.
Vytautas Keršanskas, Vilius Ivanauskas, Laurynas Kasčiūnas / 161
Baltarusijos ir Rusijos tarpusavio priklausomybės klausimas.
Gražvydas Jasutis, Linas Kojala, Vilius Ivanauskas / 197
Rusijos užsienio politikos scenarijai. V
ilius Ivanauskas, Tomas Janeliūnas, Vytautas Keršanskas, Linas Kojala / 231
Summary. Scenarios of Russia's Development: Implications for the Lithuanian and Regionai Security / 266
Bibliografija 283
Asmenvardžių rodyklė 312
Įvadas
Įvadas
2014 m. prasidėjusi Rusijos intervencija į Ukrainą tapo atskaitos tašku vertinti Kremliaus vykdomą užsienio politiką. Krymo aneksija pažeidė esminius po šaltojo karo nusistovėjusius tarptautinės teisės princi-pus ir sukėlė didžiulį šoką Vakaruose. Skirtingai nei po 2008 m. Gruzijos-Rusijos karo, šį kartą NATO ir ES šalys pademonstravo didesnį solidarumą ir rimtai reagavo į augantį Rusijos agresyvumą. Pradedama suvokti, kad Rusija, bandydama stabdyti Ukrainos bendradarbiavimą su ES ir NATO, siekia keisti galios pusiausvyrą visoje Europos saugumo sistemoje, o tai kelia naujų iššūkių tiek Vakarų valstybių, tiek Lietuvos sprendimų priėmėjams. Vis agresyvesnis Rusijos elgesys, santykių tarp Vakarų ir Rusijos paaštrėjimas į pirmą planą iškėlė ilgą laiką tik siaurame rate diskutuotus aspektus dėl Baltijos šalių saugumo.
Pastaruoju metu analizuoti Rusijos užsienio politiką ne tik populiaru tarp akademikų ir ekspertų, bet ir reikalinga politikams, užsienio bei sau-gumo politikos formuotojams. Nebeužtenka vien paviršutiniškai reaguoti į eilinius Rusijos veiksmus, propagandinius pareiškimus ar politines provokacijas. Pradedama suvokti, kad santykiuose su Rusija reikia gilesnio, strateginio požiūrio, paremto giluminiais vertinimais: kas yra pagrindinės varomosios jėgos, skatinančios Rusijos režimą elgtis būtent taip, kaip matome elgiantis. Tik suvokus šias esmines priežastis galima pradėti mąstyti apie ilgalaikes mūsų šalies saugumo ir užsienio politikos strategijas, kaip konstruoti santykius su Rusija ir stiprinti nacionalinį saugumą.
Ši monografija - tai bandymas išsamiai atsakyti į esminius klausimus, susijusius su Lietuvos (kartu - ir Baltijos valstybių) saugumu: kaip Rusijos vidaus politika veikia mūsų šalies užsienio politiką, kokie esminiai išoriniai ir vidiniai veiksniai lemia Rusijos užsienio ir saugumo politikos prioritetus, kokiu ideologiniu turiniu grindžiami Kremliaus veiksmai tarptautinėje erdvėje, kokį vaidmenį Rusijos saugumo strategijoje Baltijos valstybių atžvilgiu atlieka hipermilitarizuota Kaliningrado sritis ir glaudžiai karinėje srityje su Rusija integruota Baltarusija, kokie yra galimi Rusijos politikos scenarijai Baltijos šalių atžvilgiu.
Nors didžiausią įtaką Kremliaus užsienio politikai, tikėtina, turi vidiniai veiksniai, jos analizė pradedama nuo išorinių struktūrinių veiksnių tyrimo. Daugelio užsienio tyrėjų akimis, Rusija (anksčiau ir Sovietų Sąjunga) buvo itin jautri išorės (tarptautiniams) pokyčiams. Žvelgiant istoriškai Rusijos ir sovietų lyderiai baimindavosi tariamo ar realaus Europos šalių bei JAV keliamo pavojaus ir reaguodavo į jį keisdami savo pozicijas. Šios reakcijos vis keičiasi: tai bandoma suartėti su Vakarais, tapti į juos panašiais ir pasinaudoti jų siūloma pagalba, tai visiškai atmetamos Vakarų vertybės ir maksimaliai konfrontuojama su JAV bei Europa. Taip pat Rusija (ir Sovietų Sąjunga) ilgą laiką buvo ir tebėra itin priklausoma nuo energijos išteklių eksporto - tai sudaro jos ekonominės galios pagrindą. Todėl svyruojančios naftos kainos daro itin didelį poveikį šiuolaikinės Rusijos ekonominėms galimybėms, taip pat užsienio ir saugumo politikos galiai. Nenuostabu, kad būtent Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu, kai pasaulinės naftos kainos išaugo keletą kartų, Rusija įgijo vis didesnį pasitikėjimą savo galia, ėmė plėsti karines pajėgas ir aktyviai naudoti švelniosios galios instrumentus užsienyje. Kaip tik šių dviejų išorinio poveikio veiksnių -JAV tarptautinės įtakos ir svyruojančių naftos kainų - sąveika gali padėti geriau suprasti, kodėl tam tikrais laikotarpiais Rusijos elitas patiria spau-dimą ieškoti bendradarbiavimo galimybių su Vakarais, o kai kada yra nusiteikęs didinti konfrontacijos ir priešiškumo lygį. Įdomu tai, kad nors nuo 2000 m. vidinė politinė konkurencija Rusijoje yra iš esmės panaikinta, net uždarame V. Putino režime egzistuoja galimybės keisti naratyvą apie tai, kaip derėtų bendrauti su JAV ir Vakarais. Tai tik dar labiau patvirtina prielaidas, kad V. Putino režimas nėra ideologiškai ortodoksiškas - jis ganėtinai konformistinis ir reaguojantis į išorines sąlygas.
Vis dėlto bandant modeliuoti galimus Rusijos politikos scenarijus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu, būtų neįmanoma apsieiti be išsamios V. Putino sukurto režimo pamatų ir veikimo principų analizės. Norint suvokti Rusijos politikos mechanizmą ir jo generuojamą užsienio politikos kryptį, šioje knygoje siekiama išnagrinėti svarbiausius ją lemiančius kintamuosius: vyraujančią ideologiją, svarbiausius vidaus politikos veikėjus ar grupes, jų ideologines nuostatas ir interesus tarptautinėje arenoje. Išskirtinis dėmesys knygoje skiriamas rusiškojo konservatizmo, kuriuo paaiškinama nacionalinės idėjos (ideologijos?) paieška ir to išraiška užsienio politikoje, tyrimui. Vidiniai struktūriniai veiksniai formuoja Rusijos eurazianistinę kryptį kaip dominuojančią politikos doktriną, kuri apibrėžia ir riboja užsienio politikos balansavimą bei padeda paaiškinti jos dinamiką.
V. Putino Rusija yra virtusi valstybe, kurioje jėgos monopolį dalinasi įtakingos socialinės grupės, suformavusios elitą. Šių grupių koalicija bus stabili tol, kol visos grupės gaus pakankamą kompensaciją už tai, kad neišnaudoja turimos jėgos ir nesunaikina alternatyvių grupių. Taigi, ar išliks šiuolaikinės Rusijos politinė sistema, kartu ir valstybės užsienio politika, priklauso nuo elito grupių gaunamų rentų. Nors dažniausiai Rusijos valdymo forma įvardijama kaip tam tikras hibridinis pseudodemokratinis režimas, tai faktiškai autoritarizmo atmaina: Rusijoje demokratizacijos procesas ne tik neįvyko, bet ir apskritai sustojo. Rusijoje buvo „įdiegtas" politinis konsensusas, pripažįstant V. Putino ir „Vieningosios Rusijos" dominavimą, o likęs elitas arba turėjo prie to prisitaikyti, arba prarasti savo statusą. Knygoje taip pat bandoma paaiškinti, kaip tokia ribotos prieigos santvarka veikia šalies užsienio politiką.
Skirtingi dominuojantys pokomunistinės Rusijos politinės sistemos apibūdinimai kildinami iš bendros prielaidos, jog nagrinėjant galios koncentraciją šalyje būtina analizuoti joje veikiančias įtakos grupes - jų susi-formavimą, politinių, ekonominių ir karinių veikėjų santykį, formalių ir neformalių saitų reikšmę, skirtingų įtakos grupių sąveiką. Nors Rusijos politinė sistema išlieka sunkiai atidaroma „juodąja dėže", knygoje jungiant aplink V. Putiną veikiančių įtakos grupių sąveiką aiškinančius modelius pasiūlomas kelių sluoksnių elito grupių analizės modelis, kuriuo remiantis įvardijami pagrindiniai V. Putino sistemos veikėjai. Taip pat pastebima, kad 2015-2016 m. prasidėję pokyčiai artimiausiame V. Putino draugų rate galimai žymi naują galios konsolidacijos Rusijoje etapą.
Vis didesnis dėmesys tiek teoriniame, tiek politiniame praktiniame lygmenyje skiriamas Lietuvos ir regiono karinio saugumo požiūriu ypač svarbiai dilemai, kylančiai dėl Rusijos vykdomos Kaliningrado srities militarizacijos. 2014 m. rugsėjo mėn. NATO viršūnių susitikime Velse priėmus sprendimą didinti karinę pagalbą Baltijos šalims ir taip įgyvendinti Rusijos atgrasymo koncepciją, ši gali vėl panaudoti Kaliningradą kaip geopolitinį įrankį stabdyti Aljanso įtakai regione. Į NATO sprendimus Rusija atsakė pareiškimais apie ginklavimosi varžybas, ėmėsi Aljanso atgrasymo nuo regiono strategijos. Joje Kaliningrado militarizavimui tenka žymus vaidmuo, jis yra priemonė dialoge su Vakarais dėl galios pusiausvyros palaikymo. Tyrime pateikiama išsami Kaliningrado srities (jos santykių su centrine valdžia, kaimyninėmis valstybėmis ir kitais galios centrais) analizė rodo, kad Lietuvoje stokojama objektyvių prielaidų trumpuoju laikotarpiu megzti gerus santykius su šia sritimi. Ilguoju laikotarpiu, pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms, Kaliningradas galėtų tapti bandomąja santykių gerinimo aikštele Vakarų ir Rusijos geopolitiniame žaidime. Pavyzdžiui, šis regionas galėtų tapti bandomąja laisvosios prekybos zona tarp ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos.
Debatuose apie Lietuvos saugumą taip pat dažnai trūksta kompleksinio požiūrio į itin didelę reikšmę Lietuvos saugumo politikos formavimui turintį veiksnį - Baltarusijos vaidmenį galimuose Rusijos karinio ir politinio spaudimo Baltijos šalims scenarijuose. Ekspertiniu ir kariniu NATO bei Aljanso valstybių lygmeniu pastaraisiais metais iškilęs Suvalkų koridoriaus (tai Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožas, skiriantis Baltarusiją ir Kaliningrado sritį) klausimas išryškina daugiabriaunę Baltijos valstybių saugumo situaciją. Potencialios karinės Rusijos agresijos regione atveju esminė dilema būtų ši: ar Baltarusija išlaikytų neutralitetą, ar esamos karinės integracijos su
Rusija lygis lemtų, kad ji prisidėtų prie aktyvių karinių veiksmų. Tad tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektu šioje knygoje aptariamas Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos gylis bei iš to kylančios saugumo problemos regione.
Galiausiai knygoje pateikiamas galimų Rusijos užsienio politikos scenarijų, Rusijos ir Lietuvos santykių, jų stiprybių ir silpnybių modeliavimas, siekiant išskirti labiausiai ir mažiausiai tikėtiną santykių raidą. Formuojant scenarijus buvo remiamasi ekspertų apklausa, atlikta pasitelkus Delfų metodą. Tai kol kas naujas prognostinių tyrimų būdas Lietuvoje. Juo buvo siekiama ne tik identifikuoti galimus veiksnius, kurie lemia ir ateityje lems Rusijos elgesį tarptautinėje politikoje, bet ir pagal ekspertų vertinimus prognozuoti labiausiai tikėtinus Rusijos užsienio politikos scenarijus. Keliais etapais apklausus išorinius ekspertus, buvo identifikuotos labiausiai tikėtinos esminės Rusijos raidos kryptys, taip pat veiksniai, kurie gali lemti radikalesnius jos užsienio politikos pokyčius. Atlikta scenarijų analizė leidžia tiksliau išgryninti atskirose knygos dalyse aptartus veiksnius, kurie gali turėti lemiamą įtaką ateityje, - tai suteikia pagrindą išskirti tam tikrus rodiklius, kuriuos derėtų atidžiai stebėti, siekiant tiksliau įvertinti Rusijos vidaus ir užsienio politikos plėtrą. Nubrėžti pagrindiniai (baziniai) ir deviaciniai (mažesnės tikimybės) scenarijai leidžia daryti prielaidas, kad Rusija ir toliau naudosis Vakarų šalių neryžtingumu bei ieškos galimybių plėsti savo įtaką visose srityse, kur tik tam atsiras proga. Tai neleis atsipalaiduoti nei Lietuvos, nei Baltijos šalių diplomatams ir politikams, o ES ir NATO nuolat turės būti pasirengusios reaguoti ir stabdyti Rusijos provokacijas bei agresyvų elgesį tarptautinėje politikoje.
Monografijoje pateikiamas tyrimas leidžia formuluoti specifines rekomendacijas Lietuvos užsienio politikos formuotojams tiek NATO ir ES politikos Rusijos atžvilgiu, tiek ir dvišalio bendradarbiavimo su Rusija klausimais. Jose didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos veiksmams laiku identifikuoti Rusijos vidaus ir užsienio politikos pokyčius bei apie juos signalizuoti ES ir NATO šalims. Nuolatinis aktyvus darbas su ES ir NATO struktūromis, šalių narių politiniu ir ekspertiniu elitu neišvengiamai yra ta pirmoji fronto linija, kurią būtina išlaikyti kuo stipresnę, jei norime būti pasirengę provokacijoms ir didesnei Rusijos agresijai.
