Rūmų dailininkas

Knyga "Rūmų dailininkas" - savitai parašytas žaismingas pažintinis romanas.


1428 metų rudenį Janui van Eikui jo šeimininkas Pilypas Burgundietis patiki labai keistą misiją: nuvykti į Portugaliją ir nutapyti infantės Izabelės portretą, kuris galėtų padėti atskleisti intymiausią paslaptį – ar, būdama trisdešimties, ji dar skaisti ir graži.


Janas van Eikas ne tik nepaprastai gabus dailininkas, bet ir nuolankus tarnas, todėl sutinka patenkinti hercogo užgaidą. Bet Izabelę – protingą, mokančią savo jausmus slėpti moterį – toks sumanymas užgauna ir ji nukreipia dailininko talentą norima linkme.

Ima rutuliotis iškilios moters ir menininko santykių drama. Nutapytame portrete žmonės išvys tik tą tiesą, kurią infantė sutiko atskleisti. Izabelės portretas išgarsins Janą van Eiką.


Iš prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė

IŠTRAUKA

Galima įsivaizduoti, kad tai prasidėjo vieną 1428 metų rugsėjo dieną.

Orleanas dar neapgultas anglų. Tą, kurią vėliau vadins Zana d'Ark, sukrečia žodžiai, kuriuos girdėjo tik ji viena. Vasaros pabaigoje Artua provincijoje - ir lauke, ir patalpose - tvyro svilinantis karštis. Hedeno rūmų medžiotojų namelyje vakarop krypstanti saulė užlieja šviesa kvadratinę alkovą ir sujauktas paklodes. Tenai Pilypas, Burgundijos hercogas, Flandrijos grafas, Olandijos, Zelandijos ir Brabanto regentas, Artua, Nivernė ir Franš Kontė senjoras, mėgaujasi Marijos van Krombriugės vešlių aukso spalvos plaukų kvapu.

Jie kvepia prakaitu, sperma ir nuo jo kvėpavimo truputį plaikstosi. Smalsiai lyg vaikas hercogas stebi, kaip auksinė saulė kyla šlaunimis moters, kurią jis ką tik išrengė nuogai. Kažkur tolumoje griaudžia, bet griaustinis nenustelbia kurtizanės pilvo gurgėjimo. Lango stačiakampyje juodų debesų nematyti, stiklais slenka tarsi kito pasaulio šešėliai.

Nejudėdamas, prisimerkęs hercogas kantriai laukia. Jis visu stuomeniu užgulęs ponios Krombriugės pilvą. Mariją ima juokas, bet juoktis ji nedrįsta.

Jų poza stačiai nepadori, plati hercogo nugara pridengta marškiniais, o freilina - visiškai nuoga. Galėtų išsižergti plačiau, tada jis pamatytų tai, kas gundo. Ji - ir dėžutė brangenybėms ir brangenybė. Bet ji neišsižergia, ir ne todėl, kad gėdijasi, o todėl, kad bijo pasirodyti pernelyg drąsi.

Marija pridengia delnais krūtis, užsimerkia. Jaučia, kaip kojomis kyla karštis.

Tik vieną akimirką saulės ugnis blyksteli gaktiplaukiuose, bet hercogas energingai uždengia juos delnu.

Taigi ir viršutine, ir apatine delno dalimi jis gali mėgautis pasaulio dvilypumu: moters geismo drėgme ir alsinančia gamtos kaitra.

Jis galvoja: "Pirmiausia yra Dievas, paskui esu aš." Tokia tiesa.

Pirštais godžiai įsikimba į auksinius prakaituotus plaukus. Ponios Marijos pilvas virpa. Šįkart ji nedvejodama praskečia šlaunis. Hercogas Pilypas džiaugiasi, kad freilina tokia paklusni ir kad penis atsigavo.