Rugilės vestuvės

Apysaka "Rugilės vestuvės" - tai literatūros kūrinys, parašytas remiantis tikrais faktais. Knygoje autorė Marijona Varneckienė pasakoja apie vaikus, kuriems po tėvų skyrybų teko augti ne pilnose šeimose.

„Karštligiškai siekiame, kad mūsų gyvenimas būtų laisvas, nevaržomas, patogus, lengvas, kupinas meilės, pripažinimo… Taip sureikšminę savąjį gyvenimą, negailestingai griauname vaikų likimus. Ar ne per didelė tokio pasirinkimo kaina?
Išsiskyrus tėvams, vaikai lieka gyventi nepilnose šeimose, į jų namus ateina patėviai ar pamotės, netikri broliai ir seserys, neretai patenka į globos namus. Jiems trūksta tėvų artumo, dėmesio, meilės, rūpesčio, gerų pamokymų, patarimų. Patiria daug kančios ir sunkumų.
Gal mūsų gyvenimas būtų visavertis ir laimingas, jei nebijotume vargo, jei mokėtume aukotis?
Ši knyga apie atstumtus ir apleistus vaikus.
Tai literatūrinis kūrinys, parašytas remiantis tikrais faktais. Rugilė, Saulius, išmintingoji profesorė, geroji močiutė ir kiti literatūriniai herojai gyvena kartu su mumis, mokosi, dirba, vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, naudojasi internetu. Pasakojimas apie juos persipina su tikrais viešoje erdvėje skelbiamais skaičiais ir faktais.“
Marijona Varneckienė

„Knygų aptarimo žanras nyksta. Gal jo nelabai ir reikia, nes knygos priekabiai redaguojamos ir aptariamos iki jų išleidimo. O ką pasakyti po to kai knyga pasieks skaitytoją? Kritikuoti vėlu, girti - neverta, nes skaitantis ir pats sugebės įvertinti ką perskaitė. Vis dėlto kartais norisi tarti dar vieną kitą žodį apie naują knygą, apie Marijonos Varneckienės „Rugilės vestuvės“.
Ši knyga skirta pokalbiui apie darnią santuoką ir neradusius šeimos laimės. Apie tai kone kiekvienas ir kiekviena turi savo nuomonę, tačiau visada pravartu įsigilinti ir į kitokį požiūrį. Ypač tada kai jis nuoširdus ir paremtas ne tik pasakojimu apie dviejų žmonių meilę, bet ir pasvarstymais apie dabartinės šeimos padėti Lietuvoje, apie jos skaudulius. Knygoje gal kas ir pasiges mokslinių terminų, bet skaitydamas pasijus pokalbyje su mąstančia moterimi, gebančia abejoti ir ieškoti tiesos.
Skaitytojas M. Varneckienės knygoje ras kažką tik sau, iš naujo galės apgalvoti ką duoda šeima ir ką jis/ji duoda jai. Taigi nukreips savo mintis pasvarstymams apie tai, kad bene svarbiausias žmogaus emocinis poreikis yra jaustis mylimam. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, siekiantys patenkinti šį poreikį susiduria su begale iššūkių ir sunkumų, o darni santuoka gali atrodyti sunkiai pasiekiama. M.Varneckienė jautriai užsimena, kad tai kas sunku žmogui, lengva jam drauge su Dievu, kad tikėjimo galia išlaisvina nuo klaidingo elgesio, emocinio supratingumo stokos ir veidmainystės, leidžia džiaugtis meile šeimoje. Ji leidžia tapti gerais tėvais ir nežaloti savo vaikų, kurie net ir suaugę kenčia nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų, leidžia sukurti šeimą, kurioje visi jaustųsi saugūs.
Ne visų vaikystė buvo šviesi. Yra suaugusių, kurie vis dar neatsikratė praeities „šmėklų“, neatleido savo tėvams, o todėl nevalingai gali kartoti jų klaidas. Knygoje „Rugilės vestuvės“ neįkyriai raginama tai padaryti. Primenama, akivaizdi, bet nuolat pamirštama tiesa, - ir vaikų, ir suaugusiųjų gerovei būtini sveiki santykiai, kai galima mylėti ir jaustis mylimiems, pažinti kitą ir leisti pažinti save. Deja, labai dažnai santykiuose netrūksta nerimo, manipuliacijų, kontrolės ir konfliktų. Kodėl taip yra? Tiesiog dauguma žmonių niekada nebuvo mokomi išlaikyti neužgesusią meilę.
Kurstyti šeimos meilės židinį ne taip paprasta. M. Varneckienė primena darnos kūrimo svarbą, skatina nugalėti klaidas ir skausmą. Jos knyga – tarsi gėrio sėkla ir paraginimas siekti meilės, santykių pilnatvės ir darnos, Siekti laimės sau, sutuoktiniui (-ei) ir vaikams net kai artimiausi žmonės nuvilia. Autorė klausia: „Kodėl patys sau trukdome mylėdami ir kaip tai galime pakeisti?“
Ieškantys gyvenimo draugo ar draugės įsivaizduoja savybes, kuriomis turi pasižymėti išsvajotoji (-as). Apibudindami jiems galinčias patikti merginos, vaikinai dažnai mini patrauklias asmenybės savybes – nuoširdumą, draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą ir aišku nepamiršta dailios išvaizdos. Merginos mąsto panašiai. Ir jos, ir jie neretai pamiršta, jog renkasi ne tik laisvalaikio draugą, bet ir būsimų vaikų tėvą bei motiną. Knyga, kuri tai primena, tikrai verta dėmesio, nes dauguma žmonių Lietuvoje mano, kad “artimiausias ryšys , kokį su kuo nors galima turėti, yra ryšys su savo vaikais”, pritaria nuomonei, jog “neturint vaikų negalima būti tikrai laimingu”. Čia tiktų priminti JAV psichologų Wiliams Costa ir Joseph Mac-Cris tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Be to, paaiškėjo, jog susituokusių galimybės jaustis labai laimingais kone keturis kartus didesnės, nei vienišių ir tris kartus didesnės, nei „išsivadavusių nuo šeimyninių pančių“ t. y., išsiskyrusių.
Tai dar viena paskata Marijonos Varneckienės knygą „Rugilės vestuvės“ perskaityti visiems, kurie nori būti laimingais, kuriems smalsu sužinoti gražią meilės istoriją. Knyga tikrai patiks ir norintiems atviro pokalbio apie dabartinę šeimą. Ją perskaičius veikiausiai kils noras pasiginčyti su autore ar jai pritarti, o nepalikti skaitytojų abejingais ir yra geros knygos galia.“
Profesorius, dr. Gediminas Navaitis

„Gerb. p. Marijona,
Šįryt baigiau skaityti.
Man labai patiko Jūsų užuomina apie bažn. apeigas - kad jaunieji įeitų kartu, o ne tėvas atvestų dukrą.
Mes amžinai sakome, darykite, kaip norite, o/bet tėvo vedimas ir atidavimas moterį padaro pavaldžią vyrų valiai, vietoj "lygiavertės žemės bendrakeleivės", kaip sako bažnytinės apeigos. Lietuviškai eina abu kartu, apsisprendę suaugę žmonės.
Labai gražiai suredaguota, juda pasakojimas, surišta taip gražiai su gamta ir su lietuvišku pasauliu.
Skaitydamas matau tuos vaikus, jaunimą vaikų namuose, įvaikintus vaikus ir mylinčius jų tėvus, įvairius Jūsų aprašomus žmones tikrame gyvenime, sutiktus mokyklose, bažnyčioje, asmeniškai, šeimose. Tikrai tikra.
20 metų prisidedu prie Bendrakeleivių, kur dirbame su skyrybas išgyvenančiais/iomis, tai irgi visa žmonių įvairovė, skaudi padėtis.
Pažįstu tokius, kurie stengiasi, kiek gali, taip pat tokius, kurių vidų sunku suprasti.
Kad pasisektų išleisti ir platinti.“
Kunigas Antanas Saulaitis