Rudenėjant

Populiarus prancūzų rašytojas Ph. Bessonas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romanų "Jo brolis", "Vaikinas iš Italijos" ir "Trapios dienos". Ph. Bessono romanai "Jo brolis" bei "Trapios dienos" yra ekranizuoti. P. Chéreau filmas "Jo brolis" 2003 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas Sidabriniu lokiu. 2005-aisiais metais Ph. Bessonas lankėsi Lietuvoje. "Rudenėjant" - trečioji jo knyga.

Autorius sako, jog ją sukurti jį paskatino Edwardo Hopperio paveikslas, kurį keletą kartų matė Čikagoje, o paskui įsigijo reprodukciją. Žiūrėdamas į moterį raudona suknele, sėdinčią kavinėje su trim vyrais, jis pajuto nenugalimą norą papasakoti tos moters ir trijų vyrų istoriją. Gal todėl, kad autorius buvo įkvėptas paveikslo, romanas labai tapybiškas. Rodos, čiuopte apčiuopi tą mirusio sezono sunkumą, herojų jausmų intensyvumą ir tylą, iš kurios nuausti jų gyvenimai.

Romanas "Rudenėjant" apdovanotas didžiuoju RTL skaitytojų prizu. Pagal jį pastatytas didelio pasisekimo sulaukęs spektaklis.

IŠTRAUKA

Pirmiausia ji nusišypsojo.

Tai buvo santūri, vos pastebima šypsena, viena iš tų, kurios kartais šmėsteli veide nejučiomis, mums visai ne-ketinant šypsotis, kurios, regis, su niekuo nesusijusios, kurių nemokėtumėm net paaiškinti.

Tai štai: šypsena nušvito nei iš šio, nei iš to, bet ji galėjo būti laimės ženklas.

Gal šis miglotas pasitenkinimas kilo vien todėl, kad ji vilki raudoną suknelę trumpomis rankovėmis, kurią taip mėgsta ir kuri ją lieknina, daro jos siluetą panašų į amerikiečių moterų iš šeštojo dešimtmečio reklamos? Su šia suknele ji jaučiasi gerai, jaučiasi dar graži ir geidžiama. Tariasi esanti tokia lengvutė, kad vyriškis, pageidautina

Normanas, galėtų kilstelėti ją kaip plunksnelė suėmęs už klubų. Jai patinka tas lengvumo pojūtis: jis primena jaunystę. Ne todėl, kad ji būtų sena, - po keleto mėnesių sukaks trisdešimt penkeri, - bet niekas jos jau nebevadina „jauna moterimi" ir kreipdamiesi žmonės dažniau sako „ponia" negu "panele". Ji dėl to neliūdi, ne, ir pripažįsta, kad metai bėga, kad jos kūnas kai kuriose vietose truputį papilnėjo, tačiau tas vietas galima paslėpti po sumaniai parinktais drabužiais, be to, tik ji viena apie jas žino. Ji tenorėtų, kol gali, šiek tiek pristabdyti lekiantį laiką ir būti moterimi, kuri valandėlei prikausto žvilgsnį.

Taip, gal dėl to ji ir šypsosi: dar nori būti geidžiama.

Tačiau Benas į ją nė nepažvelgė, kai ji įėjo. Į šią moterį jis nežiūri jau daugelį metų. Kiek tiksliai? Jis prie jos taip įprato, kad mano, jog nebėra reikalo nė žiūrėti. Benas pažįsta ją kaip nuluptą: ką galėtų pamatyti, ko dar neregėjo? Be to, jie vienas kito negundo, niekada to ir nedarė, jie tik bendrauja. Nė vienas iš jų nepasakytų, kad jie draugai, bet jie pažįstami, mėgsta vienas kitą, šį tą žino apie viens kito gyvenimą, turi bendrų pomėgių ir prisiminimų. Antai jie niekada neužmiršta papasakoti, kad Luiza pirmą kartą užėjo į kavinę "Pas Filisę" kaip tik tą dieną, kai Benas pradėjo ten dirbti padavėju: tai buvo prieš devynerius metus. Ir jis tebėra ten, už baro, kuri mechaniškai trina šlapiu skuduru; o ji, kaip nuolaįnė klientė, visada lankosi šioje kavinėje, kuri tapo jai prieglobsčiu ir atodvasčiu. Teisybė, Benas nepažvelgė į Luizą, kai ji įėjo į kavinę "Pas Filisę", bet ką būtų pamals, ko dar neregėjo?

Net jos raudoną suknelę Benas žino atmintinai. Ne todėl, kad dažnai matytų, o todėl, kad Luiza seniai ją nusipirko ir apsivelka svarbiomis progomis arba norėdama patikti. Tiesą sakant, jis taip ir pamanė, kai ji įėjo: Luiza nori kam nors patikti arba atšvęsti kokį įvykį. Normanas tikriausiai kuo nors dėtas dėl to, kad ji pasirinko šį drabužį.

Benas vertina Normaną, nors anaiptol netrokštų jo į geriausius draugus: gal jis per daug maivosi, be to, Beną kažkas visada trikdo, kažkoks nenuoširdumas ar egoizmas, nė pats negalėtų pasakyti. Bet nelabai svarbu, kokia jo nuomonė apie Normaną. Luiza - didelė mergaitė, pati tino, ką daryti, ir Beno gyvenimas nepasikeis, jei ji ir tas vyrukas nutars gyventi drauge.