Rožinis - vilties vėrinys. Rožinio slėpinių meditacijos

Knyga „Rožinis - vilties vėrinys. Rožinio slėpinių meditacijos“ suteikia mums progos bent kelioms minutėms pasitraukti iš gyvenimo triukšmo ir sumaišties. Šiuolaikiniame amžinai kažkur skubančiame gyvenime rožinis gali būti nuostabi maldos priemonė ir lengvas būdas pajusti sąlytį su Dievu, Švč. Mergele Marija ir šventaisiais. Tai ypač veiksminga priemonė, padedanti giliau suprasti Evangeliją. Rožinio slėpiniai dabar veda per visą Evangeliją į amžinojo gyvenimo slėpinius, miglotai, bet įspūdingai pateiktus Apreiškimo knygoje.

Brolis Benedictas Groeschelis, Pranciškonų atsinaujinimo brolijos (Frairs of the Renewal) įsteigėjas, žinomas paskaitininkas, dažnas EWTN (Amžinojo Žodžio televizijos tinklas) svečias. Yra parašęs daug knygų, tarp jų "Švelnios tylos balsas" (A Still, Small Voice), kurią išleido leidykla "Katalikų pasaulis".

Iš anglų kalbos vertė Saulius Jonas Maceina

IŠTRAUKA

2002 m. rudenį katalikiškasis pasaulis ir net pasaulietinė žiniasklaida buvo maloniai nustebinta, kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė penkis naujus teiktinus rožinio slėpinius. Dienraščiai, kurių pir-muosiuose puslapiuose įprasta skelbti kunigų mažumos moralinius nuopuolius, atrodo, trumpam už-miršo nuolatinį priešiškumą Katalikų Bažnyčiai. Jie spausdino pranešimus apie šį naują dokumentą, o TV naujienų programose vakarais taip pat apie jį kalbėta. Žiniasklaidos dėmesys kiek stebino, nes ši naujiena pirmiausia buvo skirta praktikuojantiems katalikams – visuomenės daliai, kurią žiniasklaida paprastai ignoruoja. Nepaisant išankstinių nusistatymų prieš bet kokį maldingumą, ypač prieš maldingumą Marijai, rožinis vis dar patraukia didelį dėmesį.

Nors daug žmonių praktikuoja šį senovinį maldos būdą, turintį panašumų su daugelio religijų naudojamais maldų karoliukų vėriniais, dabar rožinis nebėra toks populiarus kaip prieš Vatikano II Susirinkimą. Prisimenu tą liūdną penktadienio popiet, lapkričio mėnesį prieš beveik keturiasdešimt metų, kai su kitais studentais stovėjau katalikų koledžo kieme ir kalbėjome rožinį už mūsų prezidentą, ką tik nušautą Dalase. Pastebėjau, kad ne mažiau kaip du trečdaliai studentų, tvarkingai apsirengę, su kostiumais ir kaklaraiščiais, laikė rankose rožinius. Tais laikais motinos, išlydėdamos ryte iš namų, paklausdavo, ar neužmiršai pasiimti rožinio. Tai buvo kitas pasaulis.

Tačiau ir dabar nemažai jaunų ir senų vis dar praktikuoja rožinį kaip apmąstymo ir padėkos maldą. Daugelis jį kalba sunkiais gyvenimo momentais. Popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdys, jo asmeninis maldingumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir rožinio praktikavimas daugelį paskatino kalbėti šią maldą.

Kodėl tai kartotinė malda?

Anksčiau, kai rožinį dažnai greitakalbe murmėdavo budynėse, tai tik sustiprindavo mūsų draugų ir giminių nekatalikų įsitikinimą, kad katalikybė iš tikrųjų yra sunkiai suprantama religija. Būtent dėl to man palengvėdavo, kai mirusiojo atminčiai ir prašant jam Dievo gailestingumo būdavo kalbamos kitos, lengviau suprantamos maldos.

Protestantai, ypač Episkopalinės bažnyčios nariai ir presbiterionai, įpratę melstis gražiai ir kalbėti gražias maldas. Metodistai ir baptistai meldžiasi labai jausmingai. Visus juos glumina greitakalbis rožinio kalbėjimas. Juos stulbina ne tiek tai, kad maldos skiriamos tiesiogiai Kristaus motinai, kiek tai, kad paviršutiniškas monotoniškas kartojimas apskritai gali būti kažkam skiriamas.

Kartotinę maldą jiems sunku suprasti ir dėl to, kad toks kartojimas, būdingas beveik visoms pasaulio religijoms, protestantams nežinomas. Protestantiškoji tradicija atsisakė ne tik daugeliui religijų bū-dingų maldos karoliukų, bet ir mantrų, t. y. kartojamų frazių bei giesmių. Kiek kartų mūsų Viešpats pats kartojo Šemą (Įst 6, 4) ir kitas žydų tikėjimo garbinamąsias frazes? Jis pats mums paliko trumpą ir labai gilią maldą, kurią be paliovos kartoja visi krikščionys. Tiesą sakant, toji malda yra rožinio dalis.

Maldos ir giesmės kartojamos siekiant palengvinti sąmonei pasiekti Dievą, išreikšti vidinius jausmus ir mintis, kurių beveik neįmanoma nusakyti žodžiais, nes žmogus nežino tikslių teologinių frazių joms perteikti arba šios mintys yra tokios asmeniškos, kad lieka anapus žodinės išraiškos. Ne visi supranta, kad vidiniai mūsų dvasinio gyvenimo įvykiai, ypač jausmai, tokie kaip džiaugsmas, liūdesys, meilė, pyktis ir baimė, neperteikiami žodžiais, o jei bandoma juos apsakyti, žodžiai pasirodo netinkami. Kartodami tam tikrus žodžius ar net veiksmus, pavyzdžiui, pirštais rinkdami maldos karoliukus, galime melstis ir susitelkti viduje net ir labai trikdančiomis aplinkybėmis.

Tai žinau iš asmeninio patyrimo. Mėgstu kalbėti rožinį Niujorko metro. Jau pats įėjimas į metro yra apokaliptinis. Įsivaizduokite tamsią skylę žemėje ir begalę iš pažiūros negyvų kūnų, stovinčių kaip sargybiniai ir laukiančių traukinio (metro įprasta nebendrauti tarpusavyje, o ir dėl triukšmo tai neįmanoma). Nežemiškas ratų čerškimas bėgiais, elektros iškrovų blyksniai, kam nors ant bėgių numetus bulvių traškučių ar kokią kitą šiukšlę, mąstančiai sielai kelia minčių apie keturis galutinius dalykus, ypač apie skaistyklą ir pragarą.

Važiuojančio traukinio ritme esama tylos, leidžiančios miesto gyventojui pasitraukti į visišką vienumą. Pirštais rinkdamas karoliukus panyri į slėpinius. Mes, pranciškonai, kartu su vienuolio abitu gauname ir paprastutį medinį rožinį, kurio man net nereikia slėpti kišenėje.

Jei būnu per daug pavargęs ar išsiblaškęs, kad sugebėčiau giliai susitelkti ties slėpiniais, aš meldžiuosi Švenčiausiajai Mergelei Marijai, prašydamas užtarimo daugeliui žmonių, intencijomis, kurias kiekvienas mąstantis krikščionis nešiojasi savo širdyje. Šioms maldoms išsekus, stebiu metro traukinyje važiuojančius pakeleivius ir matau, kad dažnas yra slegiamas gyvenimo naštos. Kai kurie atrodo visai nusiminę. Kiekvienam iš jų skiriu besiliejančias, švelnias, gražias, gydančias „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ eilutes. „Tai nepakenks ir nieko nekainuoja“, – pasakė Pelenų dieną viena sena žydė, kai pabarsčiau jai ant galvos pelenus.

Kartojama malda gydo sielą. Nevilties akimirkomis rožinis gali tapti išsigelbėjimo priemone. Neseniai išaiškėjo, kad Motina Teresė ištisus dešimtmečius išgyveno dvasios sutemas. Tais gyvenimo tarpsniais, kai reikia tiesiog ištverti, verta prisiminti šiuos žodžius, kuriuos ji rašė savo dvasios vadovui.

Negaliu net nusakyti, kaip blogai jaučiausi kitą dieną – vienu metu atrodė, jog nebeištversiu – tada paėmiau rožinį ir labai lėtai, net nemedituodama ir nemąstydama – kalbėjau jį lėtai ir ramiai – ir tas momentas praėjo – tačiau tamsa tokia gili, o skausmas toks stiprus – bet aš vėl priimu viską, ką Jis duoda, ir duodu viską, ką Jis ima.

Taigi net Motinai Teresei rožinis buvo ne tik maldingumo aktas, bet ir prieglobstis, tam tikrais momentais apsaugantis nuo vidinių tamsos jėgų audrų.

Nors daugeliui kultūrų maldos karoliukai buvo žinomi tūkstančius metų, katalikų maldos karoliukų vėrinys, rožinis, atsirado viduramžiais; greičiausiai tam turėjo įtakos kryžiuočiai, kurie Rytuose susi-pažino su maldų karoliukų praktikomis. Manoma, kad Švč. Mergelės Marijos rožinį XV amžiuje iš-populiarino dominikonas pal. Alanas de la Roche. Netrukus paplito pranciškonų septynių dešimčių rožinis. Į šį buvo įtraukti tokie slėpiniai kaip Išminčių pagarbinimas ir Kristaus pasirodymas Motinai po prisikėlimo. Tačiau penkiolikos dešimčių dominikonų rožinis iki šiol Katalikų Bažnyčioje buvo populiariausias.

Rožinis suteikia mums galimybę kelioms minutėms pasitraukti nuo gyvenimo triukšmo ir bruzdesio, kaip jau matėme, net nuo metro traukinio triukšmo. Mūsų įtemptame šiandieniame gyvenime, kupi-name blaškymosi ir nusivylimų, rožinis veikia kaip stebuklinga priemonė, padedanti melstis ir prisiliesti prie Dievo, Švenčiausios Mergelės Marijos ir šventųjų. Tai ypač geras būdas tobulėti ir giliau suprasti Jėzaus Kristaus Evangeliją. Man atrodo, kad šiuo metu krikščionims nėra nieko svarbiau kaip vis labiau duotis vedamiems evangelinių Kristaus žodžių ir įsileisti juos į save. Rožinio slėpiniai veda mus per visą Evangeliją į amžinojo gyvenimo, miglotai, bet išraiškingai pavaizduoto Apreiškimo Jonui knygoje, slėpinius.