Knyga "Rojaus atspindžiai" – tai ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir National Geographic puslapių verta istorija. Garsi lietuvių kilmės mokslininkė dr. Birutė Marija Filomena Galdikas aprašo įspūdingą patirtį žymiausioje savo knygoje „Rojaus atspindžiai. Mano gyvenimas su orangutanais Borneo saloje".
Kiek savo gyvenimo metų paaukotumėte pavojingam darbui džiunglėse, jei turėtumėte iki sielos gelmių persmelkusią misiją? Ar ryžtumėtės atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo komforto dėl troškimo pažinti ir meilės gyvūnams?
Primatologijos, gamtosaugos ir etologijos specialistė Birutė Galdikas yra pelniusi ne vieną pasaulinės reikšmės apdovanojimą už savo mokslinę ir gamtosauginę veiklą. 2010 m. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas ir Lietuvos valstybės ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžius. Ji dėsto JAV ir Kanados universitetuose, taip pat vadovauja Tarptautiniam orangutanų globos fondui (Orangutan Foundation International). Šiuo metu Birutė gyvena tai Borneo saloje, tai Vankuveryje, tai Los Andžele.
"Lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas svo atliktais darbais, moksliniais tyrimais ir vertingomis žiniomis praturtino gamtos ir antropologijos mokslus pasauliniu mastu. Profesorės veikla, neįkainoma patirtis, veržlumas ir kilnus siekis užskirsti kelią gyvosios gamtos naikinimui yra didžiulis pavyzdys ugdant jaunąją mokslininkų kartą."
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
AUTORĖS ŽODIS
AUTORĖS ŽODIS
KAI RAŠIAU ŠIĄ KNYGĄ, mano leidėjas iš Niujorko paskambino man į namus Borneo, Pasir Pandžango kaimelyje, į mano kambarį užėjo senyvas vyriškis, dajakas iš Kalimantano centrinės dalies. Išgirdęs mane kalbant ir nieko daugiau nematydamas, jis pamanė, kad kreipiuosi į jį, ir prisėdo šnektelėti. Šis žmogus niekada nebuvo išvykęs iš Borneo ir turbūt dar nebuvo regėjęs telefono. Kaip galėjau jam paaiškinti, kad kalbuosi su žmogumi, esančiu kitoje pasaulio pusėje, sėdinčiu už savo stalo prie kompiuterio, savo kabinete dvyliktame aukšte, ir kalbuosi apie knygą, kurią pirmiausia skaitys žmonės, regėję orangutanus tik zoologijos sode, o atogrąžų miškus - tik TV ekranuose.
Šis vyras užaugo tokiame Borneo, koks nebeegzistuoja - beribiuose Borneo atogrąžų miškuose, kur gausu laukinių gyvūnų ir augalų, kur išsibarstę atskirti kaimeliai ir kur žmonės gyvena panašiai, kaip gyveno jų protėviai, - medžiodami ir augindami derlių iš miško atkovotuose laukuose, išpažindami savo religiją. Tokį Borneo radau atvykusi 1971-aisiais. Tuo metu čia nebuvo nei reguliarių skrydžių į Borneo ir iš jo, nei kelių, nei elektros, nei reguliaraus pašto, telefonų ar televizijos, nei viešbučių ar plukdančių upe vandens taksi, nei Nacionalinio parko.
Mažai kas pakrantės miesteliuose susižinodavo, kas vyksta pasaulyje. Dauguma Borneo gyventojų buvo izoliuoti ir pirmykščiai.
Atvykau į Borneo tyrinėti orangutanų, paskutinių medžiuose gyvenančių šios planetos didžiųjų žmoginių beždžionių. Kai ėmiausi šios veiklos, apie orangutanų gyvenimą laukinėje gamtoje iš esmės nieko nebuvo žinoma. Keli tyrinėtojai buvo vadovavę metus ar dvejus trukusioms šios srities studijoms. Tačiau Borneo ir Sumatros vietovės sudėtingos, ir orangutanai, gyvenantys aukštai, miško medžių viršūnėse, lapijos skliaute, yra nepagaunami. Šie tyrinėtojai neįstengė prisipratinti raudonųjų beždžionių, dažnai jas lankyti ar stebėti tuos pačius individus ilgesnį laiką. Mokslas turėjo „momentinių nuotraukų", bet mažai žinių apie orangutanų gyvenimą ar jų bendruomenės organizaciją.
Pirmieji mano metai čia buvo atradimo metai, kai vien surasti laukinį orangutaną jau buvo jaudinama ir žavu, o sekti ir stebėti orangutaną savaitę ar ilgiau buvo tikra pergalė, kai beveik viskas, ką sužinodavau apie orangutanus, buvo nauja. Tandžung Putingo draustinio ribos - ir paskirtis - buvo neteisingai apibrėžtos (tik 1982 m. Tandžung Putingas tapo Nacionaliniu parku.) Tenykščiai žmonės, kartu ir aukšto rango valdžios pareigūnai, laukinėje gamtoje gimusius orangutanus nesislėpdami augino kaip naminius gyvūnėlius.
Kai sėdau rašyti šios knygos, stengiausi atkurti Borneo ir jo miškus tokius, kokie jie buvo tada. Aš supažindinu su orangutanais, laukiniais ir buvusiais belaisviais, kurie įvedė mane į savo orangutaniškąjį pasaulį, kiekvienas jų buvo ar tebėra nepakartojamas individas, gyvenantis skirtingą gyvenimo etapą. Aprašau žmones, kurie per tuos metus padarė man įtaką ir pagelbėjo: Louisas Leakey, Jane Goodall ir Dian Fossey, savo pirmąjį vyrą Rodą Brindamourą, poną ir ponią Binti, daktarą Soedjarvvo, savo antrąjį vyrą Pak Bohapą ir daugelį kitų indoneziečių. Dar kartą išgyvenu džiaugsmus ir sielvartus, kuriuos patyriau išvaduodama laukinėje gamtoje gimusius orangutanus iš nelaisvės ir sugrąžindama juos į pirmykštę gamtą. Pasakoju, ką sužinojau apie orangutanus ir ko mane išmokė orangutanai apie žmogaus prigimtį.
Nūdien, 1994-aisiais, laukinių orangutanų padėtis ir problemos, su kuriomis susiduriame mes, tyrinėjantys ir siekiantys apsaugoti didžiąsias žmogines beždžiones, yra kur kas sudėtingesnės negu tada, kai aš atvykau į Borneo. Dėl nelegalaus jų medžiojimo ir gyvenamojo arealo naikinimo kyla pavojus visoms didžiosioms žmoginėms beždžionėms. Iš tiesų kai kas pasakytų, kad visiems primatams - ir beždžionėms, ir žmonėms - gresia pavojus. Pirmasis žingsnis į tai, kad būtų imtasi veiksmų, yra supratimas. Viliuosi, kad mano knyga padės žmonėms suprasti orangutanus ir jų atogrąžų miškų pasaulį, - pasaulį, kuriam iškilusi didžiulė grėsmė visiškai išnykti.