Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Rinktiniai raštai penkiuose tomuose
I tomas
Sapnas apie dingusią Jeruzalę
Žvakės vėjyje
Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių penkiatomį pelnytai pradeda romanas „Žvakės vėjyje“ ir nedidelis įtaigus esė „Sapnas apie dingusią Jeruzalę“. Ant kalvų išsidėsčiusi auksagalvė Jeruzalė, garbė Aukščiausiajam, nedingo ir gyvuos per amžius. Dingo kita Jeruzalė – šiaurės, Vilniuje, Lietuvos žydų lopšyje ir šventovėje, išminčių ir kankinių už protėvių tikėjimą mieste, kurio stogais kitados naktimis lyg katės vaikštinėjo angelai sargai, o katės – lyg angelai...
Romanas „Žvakės vėjyje“ tapo svarbiu ir dėkingu postūmiu kitiems autoriaus kūriniams. Jame išryškėjo Kanovičiaus kūrybos prioritetai – visa jėga suskambėjo žydų tautos, sovietų valdžios pasmerktos nuolankiai tylėti, tema. Romaną sudaro trys dalys: „Paukščiai virš kapinių“, „Palamink ir lapus, ir ugnį“ ir „Lopšinė seniui besmegeniui“. Tai pasakojimas apie paauglio Danieliaus brendimą sudėtingu, kartais tragišku prieškario ir žiauriu karo metu.
II tomas
Kvailių ašaros ir maldos
Ir nėra vergams rojaus
Romano-alegorijos „Kvailių ašaros ir maldos“ veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje mažame Lietuvos miestelyje. Tai pasakojimas apie keistuolį, laikančiu save Dievo pasiuntiniu, kuriam Aukščiausiasis neva pavedė surinkti visas žemiškąsias nuodėmes ir pateikti jas Viešpaties teismui. Praeities vaizdai ir knygos personažų paveikslai padeda išryškinti tokias svarbias problemas kaip laisvė ir vergovė, tikėjimas ir bedievystė. Romanas „Ir nebus vergams rojaus“ tarsi pratęsia „Kvailių ašaras ir maldas“, tik remiasi kur kas vėlesniais įvykiais. Pagrindinio veikėjo – prisiekusiojo advokato Mirono Dorskio, išsižadėjusio savo tautos, – paveikslu autorius atskleidžia sudėtingą kelią nuo prisitaikėlio ir dezertyro, perbėgėlio iš engiamųjų į valdančiųjų pusę, iki laisvamanio ir maištininko, siekiančio padėti pavergtajai Izraelio genčiai išvengti kruvinosios lemties.
III tomas
Ožiukas už pora satikų
Nusišypsok mums, Viešpatie
Dilogijoje „Ožiukas už porą skatikų“ pateikiama plati žydų gyvenimo panorama carinės imperijos sukurtoje sėslumo zonoje tiems, kas gimė po žydišku stogu... Pagrindinį dilogijos veikėją akmentašį Efraimą Dudaką ištiko nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsino į Vilniaus generalgubernatorių ir buvo nuteistas mirti. Savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu senasis tėvas iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionė kupina įvairiausių nutikimų ir sklidina karčių apmąstymų apie pasaulio sandarą, teisingumą, mielaširdingumą, apie neblėstančią neapykantą tarp tautų. Gal Viešpats apsiriko, nenusišypsojo jiems, nes priveisė jų tokią daugybę. Ne veltui vienas veikėjas sušunka: „Jeigu aš būčiau caras, visus žmonės padaryčiau žydais!“ Antroje dilogijos dalyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ veiksmas persikelia į Vilnių. Vyriausiasis Efraimo sūnus Šachna, dirbantis žandarmerijoje vertėju, stengiasi visais būdais padėti broliui, bet veltui... nes neįmanoma Viešpaties sukurtą pasaulį padaryti geresnį ir tobulesnį žudant panašius į save.
IV tomas
Veidai sutemose
Sapnų pardavėjas
Žydų parkas
Debesis vardu Lietuva
Apysakas, įėjusias į Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių ketvirtą tomą, galima būtų pavadinti autobiografinėmis. „Veidų sutemose“ pagrindinį veikėją Grigorijų-Giršą, bėglį iš mažo Lietuvos kaimelio, nelemtas likimas karo metu nubloškė į nuošalų kazachų aulą begalinėje lyg išblukęs dangus stepėje, kur jis susiduria su nauja, kartais nežmoniška realybe... „Sapnų pardavėjuje“ autorius atvyksta pas savo bendraklasį emigrantą Nataną Idelsoną į Paryžių ir gauna netikėtą pasiūlymą: senukams, emigravusiems iš Lietuvos, „pardavinėti sapnus“ apie jų gimtąsias vietas – kapines, krautuvėles, sinagogas – sušildant jų atmintį... Romanas „Žydų parkas“ – tai pasakojimas apie senus žydus, kuriems teko išgyventi karą, koncentracijos stovyklas, getą. Jie kartu yra lyg žodinis paminklas visiems išnykusiems Rytų Europos žydams... Dauguma apsakymų, įskaitant „Štrichus autoportretui“, kur autorius kalba apie savo šeimą ir kelią į literatūrą, paimta iš knygos „Debesis, vardu Lietuva“.
V tomas
Šėtono apžavai
Miestelio romansas
Visa rašytojo kūryba – tai atminties salynas, kur amžinai gyvens Lietuvos miestelių žydai, – net tada, kai jau nebus tų, kurie juos atsimena. Paskutiniai Grigorijaus Kanovičiaus romanai – „Šėtono apžavai“ ir „Miestelio romansas“ – taip pat apie atmintį.
„Šėtono apžavai“ – negailestingas, bet ne žiaurus pasakojimas apie Miškinių miestelio, kur gyveno žydai, žūtį, apie tai, kaip nutrūksta gijos, daug amžių jungusios įvairių žmonių gyvenimus. Tai romanas apie tą metą, kai, anot vieno romano veikėjo, šėtonas moka grynaisiais, o Viešpats Dievas – bibliniais pamokymais ir kai žydų kapinėse mirusieji bijo prisikelti, kad neateitų jų suimti...
„Miestelio romansas“ – autobiografinis romanas. Tai nedidelė kelionė į vaikystę, gerų, nuostabių žmonių pasaulį, kuriame gyvena močiutė Rocha, mama Henka, tėvas Šleimkė, seneliai, dėdės ir kaimynai – lietuviai, lenkai ir rusai, kitados taikiai ir draugiškai sugyvenę nedidelėje Jonavoje, kol holokaustas nesugriovė ir nepaskandino kraujyje amžinosios sanklodos. „Miestelio romansas“ – tai savotiškas requiem prieškario žydų miesteliams, ištisai planetai, šimtmečius ligi pat savo žūties besisukusiai aplink šykščią lietuvišką saulę.
Iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas, Aldona Paulauskienė
