Rausvasis maras (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Į knygą "Rausvasis maras" sudėtų apsakymų siužetai yra tarsi Dž. Londono polemika su fantastikos žanro rašytojų siužetais, problematika ir požiūriu į XX a. pradžios realijas.

Apsakyme "Šešėlis ir blyksnis", kur pateikiamas londoniškas nematomo žmogaus variantas, primena H. G. Wells‘o romaną "Nematomas žmogus".

Dž. Londonas sukūrė ir savąją kontakto su nežemiška civilizaciją versiją – apsakymą "Raudonoji dievybė", pasakojantį apie Ramiojo vandenyno salų gyventojų garbintą kosminį aparatą, o dviejuose apsakymuose – "Galiotas" ir "Viso pasaulio priešas" – vaizduojami mokslo pasiekimais pasinaudojusių teroristų veiksmus.

Ypatingo dėmesio verta apysaka ,,Rausvasis maras“ nukelia į XXI a. pabaigos Kaliforniją, kur gyvena keliasdešimt sulaukėjusių žmonių, iš kurių tik vienas senis – buvęs filosofijos profesorius – mena laikus, kai žemėje buvo beveik 8 milijardai gyventojų. Gyvenimas atrodė puikus, kol pasaulio nenusiaubė nežinomos rūšies maras.

Praėjus keliems dešimtmečiams profesoriaus pasakojimas apie žmonių pastangas pabėgti nuo ligos ir tolesnį saujelė išgyvenusių likimą jo anūkams, pasipuošusiems vėriniais iš gyvūnų ir žmonių dantų bei ginkluotiems lankais, skamba kaip bepročio kliedesys.

Žvelgiant iš XXI a. pradžios aukštumų, galima teigti, kad, vaizduodamas žmonijos progresą, D. Londonas ne viską nuspėjo, bet jo nuogąstavimai dėl beribio mikrobų pasaulio, stebina įžvalgomis ir lieka aktualūs (užtenka atsiminti kone kasmet pasaulinę paniką sukeliančias gripo atmainas). Beje, rašytojas apysakoje minėjo ne vieną išgalvotą, gyventojų pertekliau sukeltą epidemiją, nors iki pirmosios pasaulinės pandemijos dar buvo likęs dešimtmetis.

Apysaka "Rausvasis maras" – pirmas įsimintinas pasaulinės grožinės literatūros kūrinys, priskiriamas post-apokalipsiniam žanrui. Deja, retas jo sekėjų, besistengiantis sukelti skaitytojui siaubo priepuolį, gali prilygti "senukui" Dž. Londonui, pasakojusiam tokią paprastą istoriją: ramus saulėlydis pajūryje, prie laužo sėdi žvėrių kailiais apsisiautęs senelis ir pasakoja trim nepatikliems berniūkščiams apie savo jaunystę, senus, pasakiškai keistus laikus. Tik jis žino, kad po daugelio metų žmonija grįš į juos, bet tik tam, kad ir vėl nusiristų į pražūtį…