Raudona. Spalvos istorija

Raudona spalva Vakaruose anksčiausiai pradėta naudoti tiek piešiant, tiek dažant. Tad tikriausiai dėl to ji taip ilgai buvo spalva por excellence, stipriausia ir labiausiai įkrauta visais - medžiaginiu, socialiniu, oneiriniu ir simboliniu požiūriais. Ja žavėjosi romėnai ir graikai, antikoje ji buvo valdžios, turto ir didybės simbolis. Viduramžiais ji įgyja stiprią religinę dimensiją, primindama ir Kristaus kraują, ir pragaro liepsnas. O pasaulietine prasme tai meilės, šlovės ir grožio, lygiai kaip ir išdidumo, prievartos bei geidulingumo spalva. XVI amžiuje protestantai paskelbia karą raudonai, laiko ją nepadoria, simbolizuojančia prabangą, pasaulio tuštybę ir „popiežiaus teatrališkumą". Nuo tol visur Europoje, net katalikiškuose kraštuose, raudonos vis mažiau tiek medžiagose, tiek simboliuose. Per prancūzų revoliuciją raudona įgauna idėjinę ir politinę reikšmes. Tai pažangių arba griaunančių, vėliau ir kairiųjų partijų spalva, tokia išlikusi iki šiol.


„Raudona. Spalvos istorija“ yra pirmoji lietuvių kalba išleista knyga iš spalvoms skirtų Michelio Pastoreau knygų (kitos: Bleu (Mėlyna), 2000; Noir (Juoda), 2008; Vert (Žalia), 2013) serijos Histoire d'une couleur. Joje, remiantis gausia ikonografine medžiaga, tyrinėjama socialinė ir kultūrinė spalvų istorija Europoje.


Istorikas, spalvų, vaizdų, emblemų ir bestiarijų specialistas Michel Pastoureau yra Ėcole pratiąue des bautes etudes, kurioje trisdešimt penkerius metus vadovavo Vakarų simbolių istorijos katedrai, direktorius emeritas. Daugybės knygų, kurios išverstos į per trisdešimt kalbų, autorius.


Iš prancūzų kalbos vertė Rasa Balčikonytė