Raišas paukštis. Eilėraščiai, atsidusimai, pagalvojimai, trumpos istorijos, paveikslai

„Šį rugpjūtį, važiuodamos iš Vilniaus Šilutėn į Literatūrinio rudens vertinimo komisijos posėdį, mes, trys jos narės, kalbėjomės apie konkursui pateiktas knygas. Aptarinėjome, derinome nuomones, kurios, aišku, ne visada sutapdavo. Bet prakalbus apie Nijolės Marytės Šerniūtės eilėraščių rinkinį „Lange dar švies“, nuomonė buvo vieninga: „Poetė iš prigimties!“ Kad neklydome, įsitikinau skaitydama ir naująją jos knygą „Raišas paukštis“. Pavadinimą iš karto suvokiau kaip metaforą, kaip autorės požiūrį į savo kūrybą — gal kiek „raišoką“, bet sveikais sparnais. Puiki metafora!

Knygą sudaro dvi dalys — poezija ir proza. Gal net ir trys, jei atskira, kad ir mažyte dalimi laikysime vizualųjį meną — nuotraukas.

Poezija įvairi, tiek menine raiška, nuotaika, tiek tematika. Kiekvienas eilėraštis suskamba savaip, vis kitu ritmu ar jo variacija. Greta klasikinių ketureilių nemaža verlibro. Kai kurie eilėraščiai parašyti tarsi vienu atsikvėpimu („Amžinybė“, „Metai“, „Penktas atsidusimas“, „Devintas atsidusimas“) . Kartais eilėraštyje persipina skirtingos jausenos — nuo pakylėtos romantinės iki buitinės, net pašaipios. Turtingas fantazijos ir vizijų pasaulis.

Temų spektras platus. Čia ir apmąstymai apie žmogaus laikinumą, apie būtį ir nebūtį, ramus susitaikymas su tuo, kas neišvengiama, ir bandymas įminti egzistencijos paslaptį, suvokti laiko fenomeną: Kai nesi, / laikas greitai praeina. / amžiai praeina / tada, kai nesi. Kone visą poeziją persmelkęs skaudus Tėvynės ilgesys: Ir nuo šito skaudėjimo vaisto nėra. Pulsuoja meilė savo kalbai, gimtinei, jos gamtai, protėviams. Autorė vis grįžta ir grįžta mintimis prie savo ištakų, prie gimtinės žmonių, praeities („Bažnyčios slenkstis“, „Seni namai", „Juodos ašarėlės“). Atvirai kalba apie emigranto praradimus: Tik dangaus kaip namie / Niekad niekur nerasi, / Ir tvoros taip kaip namie nežydės.

„Tarp sapno ir aušros“ — minčių kaleidoskopas apie mūsų pasaulį, pamąstymai apie jo grožį ir bjaurastį, išminties krislai, aforizmai, pastebėti gyvenimo paradoksai bei tam tikri dėsningumai.

Ryški savivokos, savistabos tema neatsiejama nuo autorės prisipažinimo, kad be poezijos ji tarsi nesava: Esu išvaryta / iš rojaus, / kai eilėraštis / nebeateina. Poezija autorei — atrama, išminties kelias, įkvėpimo šaltinis. Stipri poezijos trauka — jos genuose. Juk pasak jos, ji — poetų ir pasakorių palikuonė. Taigi, neatsitiktinai radosi antroji knygos dalis — proza, iš sielos ilgesio gimę pasakojimai, nemažiau įtaigūs nei poezija.

Originalaus siužeto literatūrinė pasaka „Medžių žmonės“ perteikia lietuvio pasaulėjautai būdingą itin stiprų ryšį su giria, medžiais, ryšį, slaptinga gija susiejantį Medės pasaulį su mums tokiu savu smūtkeliu.

Apsakymai knygoje vadinami istorijomis, atsiminimais. Autorės ryšį su veikėjais, jų nutikimais pajunti vos pradėjęs skaityti, — kiekvienas sakinys sušildytas jos empatija seniai gyvenusiems artimiems žmonėms. Sodrus, vaizdingas pasakojimas, netikėti, bet įtikinami siužeto vingiai, spalvingi personažai, psichologiškai pagrįsti jų poelgiai sukuria grožiniam kūriniui būtiną meninę įtampą. Tekstą gyvina tarmybės, priežodžiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Autorė geba parodyti gyvą tikrovę, realų gyvenimą, įvairias jo akimirkas, tiek tragiškas, tiek komiškas. N. M. Šerniūtės proza atitinka ir tęsia geriausias mūsų realistinės psichologinės prozos tradicijas.

Paskutiniai knygos puslapiai — unikalaus gamtos grožio akimirkų fotografijos. „Fotografuodama esu daugiau poetė negu plikos tikrovės vaizduotoja“, — rašo autorė. Kitaip ir būti negali, juk pati prigimtis, tarsi geroji laumė, jai dovanojo poetės pasaulėjautą.

Palydėdama šią knygą, kartu su jos kūrėja tariu: „Skriski, paukšti! Esi laukiamas.“

Alma Lapinskienė, humanitarinių mokslų daktarė, literatūrologė, vertėja