Pučiamųjų instrumentų ansambliai ir orkestrai tradicinėje Lietuvos kultūroje

Etnomuzikologės Rūtos Žarskienės (1964–2023) monografijoje „Pučiamųjų instrumentų ansambliai ir orkestrai tradicinėje Lietuvos kultūroje“ nušviečiama pusiau profesionali instrumentinio muzikavimo tradicija, jos raida nuo pat Baroko epochos iki XXI amžiaus. Tyrinėjant muzikavimą Katalikų bažnyčios šventėse, atlaiduose, didikų dvaruose, parodoma, kiek daug naujovių liaudies muzikantai perėmė iš bažnytinių švenčių ir diduomenės ceremonijų. Sekant, kaip tradicija plėtojosi pastarąjį šimtą metų, tyrinėjant muzikavimą pučiamaisiais vestuvėse, laidotuvėse, visuomeninių organizacijų renginiuose, parodoma, kaip jis darėsi vis demokratiškesnis, išgyveno sovietmečio suvaržymus ir sėkmingai tapo šiuolaikinės Lietuvos kultūros dalimi. Paskutiniame skyriuje aprašomas pučiamųjų orkestrų vaidmuo išeivijos lietuvių gyvenime, JAV veikusių kultūrinių draugijų veikloje.

Ilgai rašytą knygą pabaigė autorės kolegės Austė Nakienė ir Aušra Žičkienė. Knygos gale skelbiama išsami jos santrauka anglų kalba, taip pat autorės tyrimų apžvalga – Aušros Žičkienės straipsnis „Etnomuzikologė Rūta Žarskienė. Lietuviškų dūdų gausmo prasmių beieškant“. Kaip pastebima apžvalgoje, monografija parašyta aktualia, dar mažai tyrinėta tema, kuri įdomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkams.

Pučiamųjų instrumentų ansamblių ir orkestrų plitimą Rūta Žarskienė aprašo kaip europietiškos, krikščioniškos kultūros reiškinį, pamažu įsišaknijusį tradicinėje Lietuvos gyvensenoje (ypač Žemaitijos etnografiniame regione). Remdamasi atliktais stebėjimais ir archyvine medžiaga, tyrėja įtikinamai parodo nedidelių pučiamųjų orkestrų vaidmenį velykinėse procesijose, atlaiduose, pasiturinčių ūkininkų ir miestelėnų vestuvėse, savitomis apeigomis išsiskiriančiose žemaitiškose laidotuvėse. Nors autorė nespėjo šio tyrimo apibendrinti, ji paliko tvirtą pagrindą, kuriuo galės remtis kiti temą plėtosiantys etnomuzikologai.