Psichoanalizė lyg niekur nieko

J. Légaut, prancūziškosios tradicijos psichoanalitikė, savo knygose “Žodžio įstatymai“ ir “Psichoanalizė, lyg niekur nieko“ (antroji yra pirmosios tęsinys), remdamasi savo psichoanalitine praktika bei J. J. Lacan'o ir Ch. Melman'o mokymais, kiekvienam suprantama kalba, bet dėl to ne mažiau griežtai ir tiksliai, mėgina parodyti, kokias pasekmes subjektui turi jo kaip kalbančios-būtybės kondicija, ir kaip tai atsiliepia mūsų gebėjimui gyventi kartu su kitais.

J. Légaut tekstai skaitytojui padeda išgirsti, kas yra tie taip vadinami “žodžio įstatymai“ (labai svarbi nors dar gana mažai žinoma psichoanalizės sąvoka), kaip jie organizuoja mūsų bendrą būtį ir ypač – kodėl jie mums yra tokie svarbūs būtent šiandien, gyvenant visuomenėje, kurioje kiekvienas iš mūsų yra tariamai laisvas. Na, bent jau tiems, kuriems rūpi klausimas: kaip gyventi kartu šiandien?

Populiarios Prancūzijoje psichoanalitikės (Lacano pasekėjos) Jacqueline Légaut knygos „Žodžio įstatymai“ ir „Psichoanalizė lyg niekur nieko“ parašytos apgaulingai lengvu stiliumi. „Apgaulingai lengvu“, nes nereikia specialaus psichologinio ar filosofinio pasiruošimo neturinčiai skaitytojai (ar skaitytojui) kiekviename puslapyje griebtis specialių žodynų ar skaityti specialių veikalų, kurie padėtų sekti mintį, tačiau lengvai paklaidinančiu, kai skaitant galima pagauti save į parašytus žodžius ir sakinius įdėjus savo pačių įsivaizduotus turinius, kurie nuveda kitomis trajektorijomis, nei dialogo eiga.
Nieko nuostabaus, kai kalbama kasdiene kalba, kurioje bendras susikalbėjimas dažniau įmanomas tik tada, kai visiems aišku, ką tie žodžiai reiškia. Tačiau ar šiandien dar įmanoma būti tikroms (-iems), kad žodžiai, kuriuos kažkas sako ar rašo, dar reiškia tą patį, ką reiškia man? Ar taip nepakliūnu į savo pačios (-ies) kitai (-am) spendžiamus spąstus, kai teigiu sau žinanti(s) kas yra ta(s) kita(s), kai ją(į) konstruoju savo sąmonėje, projektuoju tai, ką ir kaip ji(s) turi atsakyti?!
Légaut dialoguose psichoanalizė yra kelias, įrankis, galimybė šiuos spąstus išardyti, išlaisvinant savo subjektyvumą savęs kūrimui, prisiimant atsakomybę už save, įsipareigojant žodžio įstatymams ne dėl kito (kad ir kas tai būtų, kad ir Dievas Tėvas), kuris yra Niekis, bet dėl savęs ir bendrabūvio visuomenėje, kurioje žodžiai yra nuvertėję, ir tiek tarpusavio santykiai, tiek ir bendrai dialogas tampa nebeįmanomi.

Iš prancūzų kalbos vertė Aušra Budrytė