Psichoanalitinė diagnostika. Asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese

Psichoanalitinės tradicijos privalumas - gebėjimas įvertinti skirtumą tarp simptomo, susijusio su stresine situacija, ir asmenybėje glūdinčios problemos. [...] Bulimija serganti moteris, kurios valgymo sutrikimas atsirado pirmame koledžo kurse ir kuri suvokia, kad jos elgesys yra perdėtas ir savidestruktyvus visiškai skiriasi nuo tos, kurios persivalgymo ir valymosi epizodai kartojasi nuo pradinės mokyklos ir kuri mano, kad jos elgesys visiškai pateisinamas. Joms vienodai tinka DSM bulimijos kriterijai, tačiau galime tikėtis, kad pirmosios pacientės elgesys gali keistis po kelių savaičių terapijos, tuo tarpi dirbant su antrąja realu tikėtis, kad valgymo sutrikimo žalą ir būtinybę keistis jis galės aiškiai suvokti maždaug po metų.

Klinikinė patirtis rodo, kad nors asmenybė psichoterapijoje gali reikšmingai keistis, jos neįmanoma transformuoti (varų teorija apie šį faktą mokė: “Galite keisti ekonomiką, bet ne dinamiką”). Kitaip sakant, psichoterapeutas depresiškam pacientui gali padėti sumažinti destruktyvų ir nelankstų depresiškumą, tačiau negali padaryti jo asmenybės isterine ar šizoidine. Žmonės išsaugo savo “vidinius darbinius modelius” (Fonagy, 2001): bazinius vidinius scenarijus, konfliktus, lūkesčius, afektus ir gynybas. Tačiau nauja patirtis ir įžvalga gali žymiai sustiprinti žmogaus kontrolės pojūtį ir tikrovišką savigarbą. Žmogaus laisvės pojūtis stiprėja atsiradus galimybei rinktis ir valdyti savo elgesį, ligi tol buvusį automatišką; supratimas, kaip susiformavo konkretus polinkių derinys, skatina savęs priėmimą. Nesvarbu, ar psichoterapiniu susitarimu buvo nuspręsta modifikuoti charakterį, ar ne - geras jo supratimas palengvina psichoterapijos procesą.

Obsesinę ir kompulsinę psichologiją turintys žmonės dažnai kelia klausimą: “Kokia nauda iš to, kad aš tai jausiu?” Atsakymas - kaip tik nejausdami jie kenkia sau. Emocijos leidžia pasijusti gyvam, energingam, žmogiškam, net jei jos išreiškia nuostatas, kurias pacientas išmokęs vertinti kaip “nelabai gražias”. Kompulsyviems pacientams naudinga akcentuoti jų sunkumą tverti buvimą užuot puolus kažką daryti.

[...]Atsižvelgiant tiek į psichoterapeutų, tiek į pacientų unikalumą, svarbu, kad skaitytojas šioje knygoje pristatomus tipus nevertintų kategoriškiau, nei derėtų. Nė vienas iš mūsų nesame vadovėlinė obsesinė asmenybė, tobula narcizinė asmenybė, gryna psichozinė arba ribinė asmenybė. Visi mes galime rasti savyje įvairių būdų, kuriais suvokiame pasaulį. "Psichoanalitinės diagnostikos" tikslas – ne pasiūlyti terapeutams griežtų etikečių vadovą, o tik nubrėžti kai kurias gaires, šiek tiek padedančias susivokti žmonių subjektyvumo painavoje. Kaip rodo mano pačios psichoterapinio darbo patirtis, kai gerai pažįstu pacientą, visi diagnostiniai konstruktai pasitraukia iš mano sąmonės. Kai pradeda ryškėti sudėtingas žmogaus individualumas, etiketės tampa skurdžios ir netinkamos.

Taigi tikiuosi, kad žinios, kurias mėginu perduoti šia knyga, netaps dar vienu sąvokų rinkiniu, taikomu rigidiškai ir be vaizduotės, kaip, beje, nutiko su daugeliu psichoterapinių sampratų praeityje – tiek mano profesinėje bendruomenėje, tiek kitose. Ypač visuomenėje, reikšmingai besiskiriančioje nuo tos profesinės ir populiariosios kultūros, kuria remiasi ši knyga, svarbu, kad psichoterapeutai suvoktų, jog netrukus savo tikrus pacientus jie supras geriau, nei aš pažįstu jų hipotetinius vaizdus. Mane džiugina mintis, kad mano lietuvių skaitytojai įsigilins į šiuos skyrius, kad vėliau galėtų mesti knygą šalin ir kliautis tuo, kad šios sąvokos jau integruotos į giluminę, intuityvesnę savastį.

Nancy McWilliams