Monografijoje nagrinėjama programinės įrangos lokalizavimo eiga, pagrindiniai komponentai, įvardijamos problemos, teikiami siūlymai joms spręsti, aptariamos kultūrinės dimensijos.
Monografija visų pirma skiriama lokalizavimo problemas tyrinėjantiems mokslininkams, lokalizavimo arba internacionalizavimo tematiką pasirinkusiems doktorantams. Knyga turėtų dominti ir lokalizuotojus praktikus - pagelbėtų geriau suvokti lokalizavimo procesus, našiau ir sistemingiau atlikti lokalizavimo darbus.
Įvadas
Kompiuteriai dabar naudojami kasdien, paplitę visame pasaulyje ir padeda atlikti pačius įvairiausius darbus. Kompiuterių veiksmingumas labai priklauso nuo pro graminės įrangos. Viena iš svarbių kultūriniu ir ekonominiu požiūriais programinės įrangos savybių yra jos sąsajos su naudotoju pateikimas naudotojo kalba: nepriklausomai nuo to, kur programa sukurta, ji turi būti patogi naudotojui, tarsi būtų sukurta jo kultūrinėje terpėje.
Programinės įrangos pritaikymas (arba adaptavimas) tam tikrai kalbos ir kultūros aplinkai vadinamas lokalizacija, o pats procesas — lokalizavimu. Lokalizuota pro graminė įranga turi taisyklingai rengti ir apdoroti ta kalba parašytus dokumentus, vartoti tai kalbai tinkamą koduote, toje kalboje ir valstybėje priimtus matavimo vienetus ir jų žymenis, datos, laiko ir kitus formatus, į tą kalbą išverstus naudotojo matomus tekstus (meniu, dialogo langų užrašus, kompiuterio pranešimus), dokumentaciją (elektroninius ir popierinius žinynus, vadovėlius). Taip pat turi būti naudojama tai kultūrinei terpei būdinga simbolika, spalvos ir kiti elementai. Visa, kas čia išvardyta, paprastai apibrėžiama lokalėje.
Poreikis lokalizuoti programinę }ranga atsirado tada, kai pradėta masiškai eksportuoti programas į įvairias valstybes. Šiandien, augant kompiuterių ir interneto naudotojų skaičiui, šis poreikis vis didėja. Todėl lokalizavimo tyrinėjimai ir jo kokybės gerinimo būdų paieška - aktuali problema.
Programinės įrangos lokalizavimo pradžioje (XX a. 9-ame dešimtmetyje) pagrindinis dėmesys buvo skiriamas galimybei apdoroti lokalės tekstus. Tik vėliau buvo imta nagrinėti programinės įrangos pritaikymą įvairioms kultūrinėms ir kalinėms normoms, galiojančioms konkrečioje kalboje ar teritorijoje, dar vėliau - visapusiškam programinės įrangos adaptavimui lokalei, tarsi programa būtų specialiai projektuota konkrečios vietovės bendruomenei. Dar ir dabar tenka pastebėti, kad kartais programinės įrangos lokalizavimas kartais suprantamas kaip vertimas. Tačiau net ir vien programinės įrangos tekstų pateikimas kita kalba labiau panašus ne į įpras tą, bet į gerokai adaptuotą vertimą.
Daugelis visuotinai naudojamų programų dar nėra pakankamai lokalizuotos, pasitaiko įvairių klaidų ir neatitikimų kalbos normoms.
Programinės įrangos lietuvinimas - tai atskiras programų lokalizavimo atvejis, kai programa modifikuojama taip, kad tiktų darbui lietuviškoje kalbinėje ir kultūrinėje terpėje. Lokalizacija gali būti įvairaus lygio: pradedant programos pritaikymu kurios nors kalbos rašmenims apdoroti ir baigiant visišku programos parengimu kalbinei ir kultūrinei terpei, kad su ja dirbantysis jaustųsi taip, lyg programa būtų sukurta toje terpėje. Taigi lietuvinimą derėtų suprasti kiek bendresne prasme.
Šioje knygoje išsamiai aptarsime programinės įrangos lokalizavimo eigą, pagrindinius komponentus, įvardysime problemas, pateiksime siūlymų, aptarsime kultūrines dimensijas. Nors programinės įrangos sąvoka skiriasi nuo kompiuterių pro gramų sąvokos, knygoje šiuos terminus vartosime sinonimiškai, nes lokalizavimas susijęs su bet kuria kompiuterio programa: ar tai būtų visa sistema, įvardijama programine įranga, ar pavienė programa, kompiuterio naudotojo atžvilgiu visos programos turi būti lokalizuotos.
Knygą sudaro devyni skyriai. Pirmajame skyriuje išsamiai aptariami programinės įrangos lokalizavimo ir internacionalizavimo problematika, terminija, supažindinama su lokalizacijos laipsniais.
Antrajame skyriuje supažindinama su kalbomis ir jų rašto ženklais, ženklų rikiavimu, identifikavimu.
Trečiasis skyrius skirtas ženklų kodavimui. Trumpai apžvelgiama kodavimo istorija pradedant ikikompiuterinių laikų kodavimu (Morzės abėcėle), aptariamos šešių ir septynių bitų koduotės. Daugiausiai dėmesio skiriama dabar naudojamoms aštuonių bitų koduotėms ir unikodui.
Ketvirtajame skyriuje gilinamasi į lokalę, aptariami jos pagrindiniai komponentai — kultūros elementai, pristatomi įvairūs lokalės modeliai.
Penktajame skyriuje nagrinėjami lokalizuojamieji ištekliai, išsamiai pristatomi formaliųjų ir atributinių gramatikų taikymo metodai.
Šeštajame skyriuje aptariamas lokalizavimo procesas: nuo parengiamųjų darbų, programų adaptavimo, dialogų tekstų vertimo, visų tekstų redagavimo iki kompleksinio lokalizuotų programų testavimo ir jų darbų tolesnio tęstinumo.
Septintajame skyriuje trumpai pristatomos lokalizavimo priemonės: žodynai, vertimo atmintys, lokalizavimo programos.
Aštuntajame skyriuje aptariami specifiniai lokalizavimo atvejai. Tai programų kalbų ir jų kompiliatorių lokalizavimo ir internacionalizavimo klausimai. Taip pat trumpai apžvelgiamas interneto svetainių lokalizavimas.
Devintajame skyriuje aptariamos kultūrinės dimensijos.
Tikimės, kad monografijoje pateikta medžiaga bus naudinga lokalizavimo problemas tyrinėjantiems mokslininkams. Knyga turėtų dominti ir lokalizuotojus praktikus - pagelbėtų geriau suvokti lokalizavimo procesus, našiau ir sistemingiau atlikti lokalizavimo darbus.
Monografijos autoriai dėkoja visiems, kurie talkino suteikdami informaciją, konsultuodami, diskutuodami terminų klausimais. Džiaugiamės kolegų Anitos Juš kevičienės, Viktoro Dagio, Agnės Strelkauskytės ir Aido Zandario atidžių monografijos nagrinėjimu ir naudingomis pastabomis, taip pat Rimanto Žakausko parengto mis kodų lentelėmis ir kitais paveikslais.
Autoriai nuoširdžiai dėkoja Matematikos ir informatikos instututo direktoriui prof. Gintautui Dzemydai už patarimus, recenzentams Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. Genadijui Kulviečiui ir Vilniaus universiteto doc. Vladui Tumasom'ui - už kruopščią rankraščio peržiūrą.
