Ši knyga "Pro vaikystės langą" - tai lietuvių rašytojos Bronės Buivydaitės (1895–1984) autobiografinių apysakų „Pro vaikystės langą“ (Vilnius, 1969) ir „Vargai vartus kilnoja“ (Vilnius, 1982) naujas leidimas.
Savo vaikystės prisiminimuose autorė atskleidžia vaizdingą XX a. pradžios Anykščių gyvenimo panoramą.
Su meile pieišiami rašytojos šeimos ir anykštėnų portretai, aprašomi vaikų ir tėvų, bendruomenės žmonių santykiai, pateikiama nemažai Anykščių krašto ir miestelio istorijos faktų, visuomeninio gyvenimo aktualijų, buities vaizdų, etnografinių papročių ir legendų.
TURINYS
TURINYS
Pro vaikystės langą / 5
Vargai vartus kilnoja / 311
Alma Ambraškaitė. Į amžinybę žvelgiančios knygos / 541
Žodynėlis / 556
IŠTRAUKA
- Tėveliuk, aš eisiu kartu miestelin, paskui ištraukysiu pastygas, -prašosi Genutė. - Nebelyja.
- Tavęs dar ten trūks. Ir sekiosi paskui kaip uodega, - sako bobutė.
- A jau, - pyksta Genutė.
- Kas pyksta, tam ragai dygsta, - pagąsdina bobutė.
- Pabūk namie, kitąkart eisime abu, - veria duris tėvelis. Genutė visada nori eiti su tėveliu. Jis dažnai nuperka saldainį, nors ir "smalinį" - tokį kietą, vietinės gamybos, kad bobutė stebisi, kaip ji dantų neišsilaužo.
Genutė, ištraukiusi siūlus, nori švarką pakabinti, bet nepasiekia ir padeda ant suolo. Dabar gali pasižiūrėti ir į veidrodį, nes nėra to Kaziapalaikio, tėvelio mokinio.
Veidrodis kabo aukštai, truputį palinkęs priekin, lyg sveikindamas ir kviesdamas pasižiūrėti, pasitvarkyti. Sunku Genutei iš karto taip atsistoti, kad visa matytųsi. Kol, eidama į priekį ir atgal, prisitaiko, būtinai pamato Kazys ir tuoj - "žiūrėkite, pana piršlių laukia..." - kvatojasi. Genutė pyksta ir mėgdžiodama rodo liežuvį. Tada Kazys, tas baidyklė, ima žirkles ir, eidamas prie Genutės, grasina liežuvio galiuką nukirpsiąs. Genutė spiegdama dumia ant pečiaus arba užlenda už bobutės ar mamos nugaros. Tada Kazys, čiauškindamas žirklėmis, grįžta prie stalo. "Skripcionas, ė su vaikais susideda, turėtum sarmatos" - gėdina bobutė. "Kai sarmatą dalijo, manęs nebuvo", - numeta žirkles.
Genutė, žinoma, netiki, kad Kazys jai liežuvį kirptų (kas jam duotų!), bet vis tiek baisu. Kaip sopa, kai kartais valgydama gribšteli liežuvio kraštelį!
Bobutė Genutei aiškina, kad kaišioti liežuvį labai negražu. Liežuvis žmogui duotas kalbėti, o ne kaišioti. Esą, jau seniai, kai bobutė dar maža buvusi, gyvenusi jų kaime tokia mergaitė, kuri supykusi liežuvį kaišiodavusi. Liežuvio galiukas ėmęs ir nudžiūvęs, ir nebegalėjusi aiškiai kalbėti, balbatavusi kaip kalakutas. Genutė, žinoma, tuo tarpu pasižada nebekaišioti, bet kad atmintis tokia trumpa...
Dabar ji staiposi kraiposi prieš veidrodį. Išsiėmusi šukas iš staliko, susišukuoja. Ir staiga jai dingteli - gal jau ateina. Šokinėdama -skersom, skersom ir šmurkšt pro duris laukan. Klausies, tai bobutė sakys - šlapia, šalta...
Atidarė priemenės duris ir sustingo ant slenksčio: saulutė, išlindusi iš po debesėlio, sėja brangakmenius ant baltai žydinčios ievos. Kiekvienas lietaus lašelis virpa kibirkščiuodamas įvairiomis spalvomis. Kai kraipai galvą, akyse žybčioja mėlyna, violetinė, raudona spalvos.
Ilgai stovėtų ir žiūrėtų, bet tvartely, įvairiais balsais kvarkdamos, kažkuri net kudakuodama (gal sudėjo kiaušinį), prašosi laukan išleidžiamos vištelės. Ji nušlepsi per patižusią žemę ir atidaro tvartelio duris. Vištos buvo sustojusios prie slenksčio ir dabar kaip akis išdegusios, paplasnodamos viena per kitą, puola laukan. Tik gaidys iš lėto užšoka ant slenksčio, dar, paplojęs sparnais, sugieda, tada strikteli žemėn ir tuoj, kažką radęs, pradeda šaukti vištas. Vištos pribėga, pirmutinė kapteli kažką, ir vėl visos išsisklaido. Kuoduotė rado slieką ir jau ketina lesti, bet pripuola kita, ir kuoduotė, pasigriebusi slieką, bėga tolyn. Pagaliau abi užsmunka už tvartelio.
Genutė atsigręžia į ievą. Bet saulutę pridengė toks pilkas debesis, ir ieva nebežiburiuoja.
Dabar Genutė nušokuoja prie vartų ir, aukštai ant jų užsikorusi, apžvelgia visą siaurą gatvelę.
Niekas nei eina, nei važiuoja. Tik kaimynų degloji kriuksėdama zulinasi į tvorą, ir juoda katė pėstina per gatvę, aplenkdama balutes ir kartais pakratydama kojelę. Girškauja žvirbliai, ir krankia varna pačioje ievos viršūnėje. Genutė, nulipusi nuo vartų, ima braidyti po valką. Vanduo apyšaltis. Staiga išgirsta - iš vidaus barbena į lango stiklą. Ji žino... kas ir kam barbena. Tad dar porą kartų perteškena per balą ir tada atsigręžia. Pro stiklą matosi - barškina sukumpęs bobutės pirštas. Labai nesinori eiti vidun. " Vis klausyk ir klausyk"... - murma po nosimi. Dar gerokai pašokinėjusi ant šlapio priemenės slenksčio, eina gryčion.
Bobutė, sėdėdama palangėje, lopo jos marškinėlius.
