Knyga "Prisijaukinti prijuostę: nuotykiai virtuvėje ir ne tik" - tai pagardinta trisdešimčia receptų, išbandytų virsmo iš neišmanėlės į virtuvės ekspertę metu, kartais komiška, bet nuoširdi Alisos istorija.
Po vos tris mėnesius trukusio audringo meilės romano su žymiu virtuvės šefu Alisa Šelaski (Alyssa Shelasky) tarė „viso gero" Niujorkui ir iškeliavo paskui savo naujai užgimusią meilę į Vašingtoną. Negalėdama prisitaikyti prie naujos aplinkos ir nesibaigiančių sužadėtinio darbo valandų, šiame mieste ji jaučiasi nepakeliamai vieniša. Be to, nors ir apsupta kulinarų, ji turi fobiją virtuvei ir net kiaušinio nemokėtų išsivirti be instrukcijos... Galiausiai Alisa nusprendžia – pats laikas užkariauti virtuvę!
Knyga "Prisijaukinti prijuostę: nuotykiai virtuvėje ir ne tik" nukelia mus į jos vaikystę Masačusetse, pašėlusias jaunystės dienas Manhatane ir dabartį, kai besiblaškydama tarp Vašingtono, Los Andželo ir Bruklino ji bando prisijaukinti prijuostę, susiduria su pavojais, išgyvena euforiją ir patiria daugybę atradimų. Ilgainiui Alisa atranda savo maisto gaminimo stilių ir pasiekia tašką, kuriame susikerta maisto, meilės, nuotykių ir vilties keliai.
Įvadas
BŪKIME SĄŽININGI. Nesu viena tų maisto apsėstų tipų.
Aš mėgstu maistą. Bet lygiai tiek pat laimės man suteikia ir trapios sviestinės tešlos sausainis iš Costco, ir Tarte Tatin iš Paryžiaus. Neplanuoju kelionių vien tam, kad pamatyčiau La Tomatina pomidorų mūšį ar paragaučiau Šri Lankos gatvėse keptos mėsos. Naktimis man nesisapnuoja ėriukų šonkauliai, ramen ritualai ar Erikas Riperas.
Dar visai neseniai aš maniau, kad trumų drožlės turi kažką bendro su šokoladu, kad escarole yra tas pat kaip escargot ir kad sweet-bread - tiesiog saldi duona. Įsimintiniausią gimtadienį atšvenčiau Carvel, o ne Bouchon. O geriausiame pasaulio didkepsnių restorane mane labiau žavi tobulai iškeptos bulvės bei nešvankių ketinimų turintis bankininkas, o ne kobe, wagyu ar dar kas.
Paskutinei vakarienei geisčiau sumuštinio su jautienos filė ir viso stiklainio Nutella kremo, o ne vakarienės French Laundry, kurią nuplautų butelis Chateau d'Yąuem. Aš net negaliu ištarti Cha-teau d'Yąueml Ir jei jau prakalbom, tai man tinka ir prastas, kamščiu trenkiantis vynas. Tol, kol jo skonis nepanašus į nuodus, o aš galiu jaustis Penelope Cruz.
Žinoma, aš taip pat turiu savus standartus - nesu laukinė ir nevaikštau į Olive Garden - bet, kaip pasakytų kai kurie, negimiau tam, kad valgyčiau. Valgymas nėra mano raison d'ėtre. Apsirijimas -nuodėmė, kurią daryti norėčiau mažiausiai. Ir jei kada sutiktumėte mane išsitiesusią ant grindų viename Bruklino knygynų, pamatytumėt, kad mane supa narkomanų memuarai ir kalėjimų istorijos, o ne Džiulė, Džiulija ar Džeimis Oliveris.
Man palengvėjo, kai prisipažinau kadaise galvojusi, kad kale yra roko grupės pavadinimas, kad prabangūs Ladurėe macarons pyragaičiai - tas pat, kas macaroons, konservuoti pasninko migdoliniai sausainiai skardinėse, ir kad senovinė pinta turi kažką bendra su keistu miegamuoju, o ne gardžiu, pilstomu alumi. Penkių baksų vertės Manchego gabaliuku iš legendinės Niujorko sūrinės Murray Cheese manęs taip paprastai nesujaudinsi, kaip ir popiete renkant lauki-nes gėrybes, marinuojant ar konservuojant. Mielas Eltonai Braunai, bijau, kad čederio etimologija ir voveraitės negali prikaustyti mano dėmesio ties potyriais, menančiais El Bulli. Oi, ir aš jau geriau diskutuosiu apie nepageidaujamus plaukelius nei apie tai, kas yra umami.
Kai kuriems žmonėms maistas gali būti kur kas geriau nei seksas. Kategoriškai pareiškiu, kad tikrai nesu viena jų. Esu įsitikinusi, kad jokio maisto skonis nebus toks geras, kaip svaiginantis prancūziškas bučinys. Ir pasakysiu dar: jokio maisto skonis nebus toks geras, kad prilygtų filmo Little Miss Sunshine peržiūrai mūvint treninginėmis kelnėmis, atstotų tajų masažą už dešimt dolerių ar pikantišką knygą ilgai važiuojant traukiniu, be sukčiavimo užbaigtą dviračio-treniruoklio mynimo kursą, Empire State of Mind klausymąsi žingsniuojant Bruklino tiltu ar jausmą, kai nusisegi liemenėlę po sunkios darbo dienos.
Ir dar - man nuoširdžiai gaila, kad turiu pasakyti, jog teko patirti begalę malonumų, gerokai viršijusių net pačią dangiškiausią vakarienę. Tik tiek, kad šie malonumai nepakeitė mano gyvenimo. Tai padarė kai kas kitas - kai kas saldaus, pikantiško ir sūraus... o dažnai tas kai kas buvo visai nepatrauklus, pervirtas ir prėskas. Tiesa yra ta, kad užsirišti prijuostę man teko atsitiktinai. Tai nutiko „natūraliai". „Natūraliai" - turint mintyse vaikystės svajones ar pakvaišusią meilę, o ne judėjimą „nuo ūkio ligi stalo" ar Elis Voters. Bet vėlgi - čia ir bus mano istorija apie visa tai.
