Priešybių santuoka (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Alice Hoffman romanas „Priešybių santuoka“ – tai intriguojanti istorija apie uždraustą meilę tropinėje Šventojo Tomo saloje ir nepaprastą moterį, davusią gyvybę impresionizmo tėvui, dailininkui Kamiliui Pisaro.

Devyniolikto amžiaus pradžia. Idiliškoje Šventojo Tomo saloje auganti Rakelė svajoja apie gyvenimą tolimajame Paryžiuje. Didžiausia mergaitės paguoda – tarnaitės Adelės tikėjimas globotinės stiprybe ir tvirta, visą gyvenimą trukusi draugystė su Adelės dukra Žestina. Mat mergaitės motina, nedidelės žydų bendruomenės ramstis, niekada neatleido dukrai už sudėtingą charakterį ir atsisakymą gyventi pagal taisykles.

Rakelei atrodo, tarsi gyvenimas ima byrėti į šipulius: stengdamiesi išgelbėti verslą, tėvai ją ištekina už našlio su trimis vaikais. Vis dėlto nutinka tai, ko niekas nesitiki. Vyrui staiga mirus ir iš Prancūzijos tvarkyti palikimo reikalų atvykus patraukliam ir daug jaunesniam jo sūnėnui Frederikui, Rakelė, bėgdama nuo asmeninės tragedijos skausmo, užmezga lemtingą meilės ryšį. Niekindama skandalą, kurį įplieskė jų santykiai, laikyti anais laikais labai nederamais, Rakelė nepaiso bendruomenės ir sinagogos nepritarimo, net jei tai paveiks visą jos šeimą, įskaitant mylimiausią sūnų, tapsiantį vienu didžiausių Prancūzijos menininkų.

Poetiška kalba, egzotiškais vaizdais ir filosofinėmis įžvalgomis „Priešybių santuokoje“ atgaivinama įstabi Rakelės ir Frederiko santuokos istorija, subtiliai primenanti, kokia nepaprastai sudėtinga ir nepaklūstanti jokioms taisyklėms yra žmogaus širdis.

IŠTRAUKA

PIRMAS SKYRIUS

Mes sekėme paskui vėžlius

ŠARLOTĖ AMALIJA, ŠVENTOJO TOMO SALA 1807-ieji RAKELĖ POMJĖ

Nepaisydama įspėjimų, langą nakčiai visada palikdavau pravirą. Retai elgdavausi kaip paliepta. Pasak motinos, taip į gyvenimą atsiliepdavau nuo pat gimimo, nes ateidama į šį pasaulį užtrukau tris dienas. Vaikystėje visos nakties neišmiegodavau ir tikrai nesilaikiau jokių taisyklių. Tačiau buvau mergaitė, kuri žinojo, ko nori.

Užėjus lietums kiti žmonės drebėdavo ir žvarbdavo, bet aš vėsaus oro ilgėdavausi. Naktimis mūsų saloje tvyrodavo aklina tamsa, oras slėgdavo ir kvepėdavo, puikiai tikdavo sapnams. Vos pradėjus temti galima būdavo nugirsti greitus lapuose šiugždančių driežų žingsnelius ir pro langus įsmunkančių uodų zvimbimą. Tinkuotuose savo namuose miegodavome palapinėse iš tankaus balto tinklelio, kuris turėjo neįleisti uodų. Gerti skirto lietaus vandens statinėse laikydavome mažas žuveles, o jos suėsdavo kiaušinėlius, kuriuos vandens paviršiuje sudėdavo šie parazitai, kad mažiau jų mus kankintų. Vis viena milžiniški vabzdžių debesys - ypač temstant - skrajodavo karštame ore ir sukeldavo karštinę, kuri galėdavo sudeginti žmogų gyvą. Šikšnosparnių pulkai apnikdavo mūsų sodą, plasnodavo sustingusiame ore ir gerdavo gėlių nektarą, kol galiausiai nutūpdavo medžių šakose ir pradingdavo. Tada karaliaudavo tik tyla, karštis ir naktis. Karštis buvo mūsų gyvenimo ašis, apgavikas, pavidalų keitėjas, niekada neleisdavęs savęs pamiršti. Trokšdavau išsinerti iš drabužių ir panirti į kitą gyvenimą, kuriame augo liepos ir vešėjo žalios pievelės, o moterys vilkėjo juodo šilko sukneles ir krinolinus, šlamėdavusius joms vaikštant, norėdavau atsidurti šalyje, kurios šaltame giedrame danguje mėnulis tekėdavo it sidabrinis diskas.

Žinojau, kur tokį kraštą rasti. Kadaise tai buvo mano senelių gimtinė. Į Niujorką jie atkeliavo iš Prancūzijos, nešini obels sodinuku, turėjusiu priminti seniai seniai jiems priklausiusius sodus. Mūsų pavardė - Pomjė (obuolys pranc.) - kilo iš vaisių, kuriuos jie puoselėjo. Tėvas pasakojo, kad mūsų protėviai laisvės ieškojo pirmiausia Ispanijoje, tada Portugalijoje, o paskui Bordo, vieninteliame Prancūzijos krašte, kuris tuo laiku priimdavo mūsų tikėjimo žmones. Tačiau laisvė Prancūzijoje truko neilgai; mūsų žmones įkalindavo, tada žudydavo ir degindavo. Pabėgusieji plaukė per vandenyną į Meksiką ir Braziliją, daugeliui pagelbėjo maranas jūrininkas Fernanas de Noronja, slėpęs savo tikėjimą nuo valdžios. Žmonės kalba, kad net Kolumbas, išvydęs mūsų salą ir praminęs ją rojumi žemėje, buvo vienas iš mūsų ir ieškojo naujos žemės ir laisvės.

1492-aisiais, Avo devintąją, siaubingiausią mūsų istorijos dieną, karalienė Izabelė ištrėmė mūsų žmones iš Ispanijos. Tą dieną Pirmąją šventyklą sugriovė Babilonas, o Antrąją sunaikino Roma. Šią 1290 metų dieną visus žydus išvarė iš Anglijos. Tūkstančius mūsų vaikų pakrikštijo ir išplukdė į San Tomės salą prie Afrikos krantų, o tada pardavė kaip vergus. 1506-aisiais keturis tūkstančius mūsiškių išžudė Ispanijoje per Velykas. Daugelis atsivertė ir toliau savo tikėjimo papročių laikėsi pogrindyje. Gailėjau tų, kurie liko ir buvo priversti priimti krikščionybę. Tėvas man pasakojo, kad prabėgus kuriam laikui nebepakako net šios aukos; tokius žmones vadindavo atsivertėliais, niekindavo ir žemindavo, atimdavo iš jų nuosavybę ir teises. Išgyveno tie, kurie suprato, kada atėjo metas bėgti.

Inkvizicija atsekė mūsų žmones per vandenyną, vėl juos žudė ir varė iš Meksikos ir Brazilijos. Mano senelis buvo vienas iš radusių prieglobstį Sen Dominge, kuriame užaugo abu mano tėvai. Tačiau bendruomenėse, kuriose cukranendrė valdė, o žmonės vergavo, ramybės nebuvo. 1754-aisiais Danijos karalius išleido įsaką, skelbiantį, kad Šventojo Tomo saloje visi gali laisvai išpažinti savo religiją; jis uždraudė naująją vergiją, suteikė žydams tokias pat pilietines teises, kokias turėjo kiti žmonės, ir netgi teisę būti priimtiems į tokias draugijas kaip Laisvieji mūrininkai, tad mūsų žmonės galėjo užsiimti verslu su nežydais. Tada tėvai atplaukė į vėžlių salą, nes čia galėjo sutikti daugiau laisvų žmonių nei kur kitur naujajame pasaulyje, o mūsų tikėjimo žmones 1814-aisiais pripažino Danijos piliečiais. Beveik visi kalbėjo angliškai arba prancūziškai ir visi jautėsi dėkingi, kad valdo Danija. 1789-aisiais mokesčių registruose buvo įrašyta mažiau nei dešimt žydų šeimų, bet 1795-aisiais, mano gimimo metais, saloje gyveno septyniasdešimt penki mūsų žmonės ir kasmet šiuose kraštuose jų įsikurdavo vis daugiau.

Atvykęs tėvas prisiekė daugiau niekada nekeliauti. Jis atsivežė obelį, mano mamą ir vieną ištikimą žmogų.