Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija

Ingrida Jakubavičienė pristato Prezidento Antano Smetonos buvusio asmens sargybinio Povilo Skardžiaus atsiminimus bei prezidentienės Sofijos Smetonienės laiškus.
Knygoje "Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija" pateikiami įvadas, istoriko komentarai bei asmenvardžių rodyklė. Savo atsiminimus apie tėvą ir S. Smetonienę parengė ir P. Skardžiaus duktė Ina Kozel.
Knyga "Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija" gausiai iliustruota niekur nepublikuotomis P. Skardžiaus asmeninio archyvo nuotraukomis bei dokumentais.

Tekstas atveria visą Smetonų vasaros rezidencijos Užugirio kiemo aplinką bei ten vykstančius Prezidento susitikimus, jo laisvalaikį. P. Skardžiaus atsiminimuose atsiskleidžia tarpukario Smetonų aplinkos kalbėjimo maniera bei pokalbių stilius. Prezidento asmens sargybinis apibūdina ne tik Smetonų šeimos narių – žmonos Sofijos Smetonienės, dukters Marijos Valušienės, žento Aloyzo Valušio, sūnaus Juliaus, prezidento sesers Julijos Smetonaitės, bet ir kartu dirbusių prezidento adjutanto plk. Stepo Žukaičio ir gailestingosios sesers Marijos Ilgauskienės charakterius, pomėgius, dienotvarkę. P. Skardžius buvo labai žingeidus ir norėjo geriau perprasti prezidento charakterį, tad jį labai domino prezidento politinės pažiūros, jo skaitoma spauda, jis tarsi kempinė gerte sugerdavo prezidento komentarus įvairiomis temomis. Prisimindamas kai kuriuos pasivaikščiojimus su prezidentu A. Smetona, P. Skardžius aprašo prezidento pasvarstymus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, krašto ūkio problemas...

Kadangi Užugirio rūmai buvo privati prezidento šeimos valda gana uždara visuomenei, autorius patenkina skaitytojų žingeidumą smulkiai aprašydamas rūmų planą bei kambarių interjerą, prezidentienės svetingumą ir vaišes. Pagal jo aprašymus, galima nesunkiai atkurti įvairių šiandien Užugiryje veikiančio muziejaus kambarių paskirtį, interjero detales.
Nemažiau vertingi yra Povilo Skardžiaus išlaikyti Sofijos Smetonienės laiškai, rašyti 1946 – 1949 metais į Vokietijoje amerikiečių zonoje buvusią Augsburgo lietuvių DP stovyklą. Laiškuose S. Smetonienė kreipiasi „Brangus Bambino“, o juos pasirašo „Jūsų Mamukas“. Sunku vienu sakiniu paaiškinti, koks stiprus emocinis ryšys siejo S. Smetonienę ir jai į sūnus tinkantį P. Skardžių, tačiau, atrodo, jog ji šituo bendravimu galėjo realizuoti daugelį jai ypač mielų vaidmenų – globėjos, guodėjos bei finansinės rėmėjos... Patikimu bičiuliu tapusiam prezidento apsaugos karininkui S. Smetonienė galėjo išlieti savo emocijas dėl šeimos narių ar aplinkinių neteisingų žingsnių, jaučiant, kad diskretiškumas yra garantuotas nebyliu susitarimu.