Prarasto laiko beieškant. Kalinė (5 dalis)

Šis romanas "Prarasto laiko beieškant. Kalinė" – penktoji prancūzų rašytojo Marselio Prusto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ dalis. Jos herojė Albertina atvyksta į Paryžių ir apsistoja romano pasakotojo Marselio bute. Su ja čia elgiamasi kaip su kaline: jos laisvė ribojama, ji negali susitikti su kitais žmonėmis, o jos veiksmai stebimi. Nors Albertina – pagrindinė knygos veikėja, ji beveik nematoma.

Pasakotojo butas tarsi izoliuota teatro scena. Penkios romano dienos – tarsi penki klasikinės tragedijos veiksmai, išgyventi knygos veikėjų. Kaip ir teatre, su kiekvienu veiksmu įtampa auga.

„Prarasto laiko beieškant“ – geriausiai žinomas Marcelio Prousto kūrinys, kurį sudaro septynios atskiros dalys. Jame aprašomi Pasakotojo atsiminimai apie 19 - 20 amžių sandūros Prancūzijos aristokratiją. Autobiografiniais elementais grįstame romane skaitytoją kviečia nusikelti į pasaulį, kuriame susipina menas, grožis, rafinuotos manieros ir komplikuoti žmonių santykiai. Vieno iš visuomenės sluoksnio saulėlydis reflektuojamas vieno iš jo atstovų sąmonėje.

Išorinis romano pasaulis skleidžiasi per subjektyvius Marselio išgyvenimus, todėl šio romano pasakojimo objektas yra individo psichologija. Visa istorija pateikiama per atmintyje išlikusias ryškias asociacijas, intensyvų sąmonės budrumo režimą. Romano pasakojimas neįprastas, nėra aiškios įvykių tėkmės, o plūstantys prisiminimai fiksuojami sudėtingais, poetinei logikai paklūstančiais sakiniais. Septynių dalių romane praeitis laimi prieš dabartį ir ateitį – tai tvarus, statiškas ir amžinas laikas. Marcelis Proustas ištobulino psichologinę analizę prozoje, o vėliau šis stilius tapo atraminiu pasakojimo būdu daugeliui XX a. Vakarų Europos kūrėjų.

„Prarasto laiko beieškant. Kalinė“ – pirmoji „romano romane“ – „le Roman d’Albertine“ – dalis. Albertinos vardas Prousto užrašų knygelėse atsiranda 1913 m. Ji parašyta tarp pirmosios ir antrosios ciklo dalių publikavimo. Tai pirmasis Prousto kūrinys, publikuotas po jo mirties ir pasirodęs 1923 m.

Marselis Prustas – XX a. prancūzų rašytojas, kartu su James’u Joyce’u ir Franzu Kafka laikomas vienu iš didžiausių šio amžiaus literatūros modernizatorių. Medicinos profesoriaus ir turtingos žydaitės šeimoje gimęs Proustas buvo silpnos sveikatos, todėl mokėsi nereguliariai. Universitete studijavo teisę, tačiau studijų nebaigė. Jį rimčiau sudomino tik Henri–Louis Bergsono filosofijos paskaitos, turėjusios didelę įtaką kūrėjo pasaulėžiūrai. Prousto šeima buvo pasiturinti, todėl jis galėjo sau leisti nedirbti ir gyventi prabangų aristokratijos bei stambiosios buržuazijos gyvenimą – vakarieniauti prabangiuose salonuose, lankytis teatre, keliauti į užsienį.
Mirus motinai, jis jautė kaltę dėl neišpildyto pažado tapti garsiu rašytoju – keli anksčiau pasirodę veikalai nesulaukė jokio susidomėjimo. Proustas nusprendė pasitraukti iš viešumos, užsidarė dviejų kambarių bute su medžio kamščiu dengtomis sienomis ir aklinai uždengtais langais. Čia gimė septynių romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, visam laikui įėjęs į pasaulio literatūros istoriją. Jo rankraščius autorius taisė, koregavo ir pildė iki pat mirties 1922 m.