Pranašas. Pranašo sodas. Jėzus, žmogaus sūnus

Chalilis Džibranas - poetas-mistikas, dailininkas, rašytojas, vienas skaitomiausių pasaulyje arabų autorių. Ch. Džibrano žodžiai, paprasti ir skambantys kaip muzika, atveria mums tai, kas svarbiausia - mus pačius.

Chalilio Džibrano kūryboje proza persipina su poezija, gausu metaforų, naudojami įvairių religijų simboliai.

Žymiausias jo kūrinys – „Pranašas“, sudarytas iš 26 poetinių esė apie svarbiausius žmogaus gyvenimo klausimus (meilę, mirtį, tikėjimą, laisvę, darbą ir t. t.). Ši knyga išleista daugiau nei 40 kalbų.

"Pranašas"- pirmoji sumanytos trilogijos dalis, kurioje atskleidžiamas žmogaus ryšys su žmogumi; tai populiariausia Libano rašytojo K. Džibrano knyga, išversta į daugelį kalbų, vien JAV pakartotinai išleista 40 kartų.

"Pranašo sodas"- antroji trilogijos dalis, joje parodomi žmogaus ir Gamtos santykiai.

„Jėzus, žmogaus sūnus“ – Jo žodžiai ir darbai, apsakyti ir įamžinti tų, kurie Jį pažino.

IŠTRAUKOS

Tik vienąkart buvau netekęs žado.
Tai atsitiko tada, kai manęs paklausė: "Kas tu esi?"

Tu negali suvalgyti daugiau nei leidžia širdis.
Antroji riekės pusė priklauso kitam, ir turi dar likti gabalėlis duonos, jei užeitų svečias.

Tu aklas, o aš kurčnebylys, todėl susiimkim už rankų ir pasistenkim suprasti vienas kitą.

Vieni esame lyg rašalas, kiti - lyg popierius.
Ir jei ne vienų juodumas, kiti būtume nebyliai.
Ir jei ne vienų baltumas, kiti būtume akli.

Dabar pažaiskim slėpynių.
Jeigu tu pasislėpsi mano širdy, surasti tave nebus sunku.
Bet jei pasislėpsi savo kiaute, tuščiai tuomet tavęs ieškosiu.

Sykį tariau poetui: "Tikrą jūsų vertę mes sužinosim tik po jūsų mirties".
O jis atsakė: "Taip, mirtis visados yra atskleidėja. Ir jeigu jūs iš tikro sužinosit, ko aš vertas, tai suprasit, kad širdy aš nešiojuos daugiau nei ant liežuvio, o svajonėj - daugiau negu rankoj".

Šaknis - gėlė, paniekinusi šlovę.

Varlės gali kurkti garsiau nei jaučiai baubti, bet jos nepatrauks plūgo lauke ir nepasuks vynspaudės rato, ir iš jų odos nepasiūsi apavo.

Mes pasirenkam savo džiaugsmus ir širdgėlas gerokai anksčiau negu juos patiriame.

Pasėk grūdą, ir žemė išaugins tau gėlę.
Svajok svają iki dangaus, ir dangus atsiųs tau mylimą.

Maloningas vilkas tarė prasčiokei aviai:
- Ar nesuteiksit garbės mūsų namams apsilankydama?
Ir avis atsakė:
- Mes suteiktume garbę jūsų namams ir apsilankytume, jeigu jie būtų ne tamstos pilve.

Dvidešimties raitų medžiotojų ir dvidešimties šunų gaujos vejama lapė pamanė: "Žinoma, mane jie nužudys. Bet kokie jie vargšai ir kvailiai! Aišku, dvidešimčiai lapių, raitų ant dvidešimties asilų ir lydimų dvidešimties vilkų, neapsimokėtų vytis ir žudyti vieną žmogų".

Medžiai - poemos, kurias žemė užrašo danguje. Mes kertam juos ir paverčiam popieriumi, kad užrašytume savo tuštybę.

Iš anglų kalbos vertė Zigmas Ardickas