Praeities dulkės – mirties šešėliai

Juozo Šikšnelio romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ galima vadinti improvizacija istorinio romano tema. Jame atgyjančios istorinės asmenybės veikia šiandienos pasaulyje.

Rašytojas pasakoja, kad knyga skaitytojus panardins į misteriją, kurioje dalyvauja ir šiuolaikiniai žmonės, ir istorinės asmenybės. Tai satyrinis romanas jungiantis skirtingus laiko momentus, įtemptą veiksmą bei detektyvo elementus.

Istorikas Andrius Večiorinis nesėkmingai bando apginti disertaciją apie 1831-ųjų metų sukilimą. Vėliau muziejuje sargu dirbantis vyras įsivelia į painų ir kone siurrealistinį istorinį nuotykį. Atgiję sukilimo vadai Gelgaudas, Chlapovskis, Dembinskis ir lietuviškąja Žana d’Ark tituluojama grafaitė Emilija Pliaterytė imasi neeilinės misijos.

Juozas Šikšnelis romane „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ parodys kitokius istorinius veikėjus, nei esame įpratę juos matyti istorijos vadovėliuose. Autorius ieško savito, unikalaus pasakojimo stiliaus. Jis nevengia šaržuoti ir šaipytis – galbūt tai atsakas į augantį istorinių romanų populiarumą?

Autorius Juozas Šikšnelis sako norėjęs, kad romano veiksmas vyktų dviejose laiko plotmėse, tačiau vėliau nusprendė atsisakyti 1831-ųjų ir apsiribojo šiandiena. Anot jo, rašant romaną jam nebuvo svarbūs tokie dalykai kaip laiko mašina ar kiti keliavimo laiku būdai. Kur kas svarbiau tai, ką "prisikėlę iš mirusiųjų" herojai turi papasakoti. Kaip jie reaguoja į šiandienos problemas, kokius klausimus sprendžia?

Kurdamas romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ Juozas Šikšnelis naudojosi istoriniais šaltiniais, nors prisipažįsta kruopščiai archyvų nenaršęs. Anot jo, visa medžiaga jau žinoma plačiam skaitytojų ratui, tereikia mokėti ja pasinaudoti. Autorius pasitelkęs juodąjį humorą ir paradoksalias situacijas sukuria kone fantastinį istorinį romaną.

Juozas Šikšnelis, prisistatantis slapyvardžiu Raidas Dubrė ne tik rašytojas, bet ir skulptorius, rengiantis parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vyras nevaldo vienos rankos, tačiau tai jam netrukdo kurti medžio ir akmens skulptūras.
Prozininkas ir dramaturgas yra baigęs bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas Vilniaus universitete. Jam 2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ įteikta Ievos Simonaitytės ir Žemaitės premijos.