Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika

1769-aisiais Lietuva kartu su Lenkija vis dar Abiejų Tautų Respublika. Tais pačiais metais dvarininkas P. K. Bžostovskis savo valdose įkuria atskirą – Paulavos respubliką – su savais įstatymais, kariuomene, pinigais.

Aurelijos Arlauskienės, Lucijos Jurgelevič, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės knyga „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“ pasakoja apie vos už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone, esančią unikalią vietą, kuriai prieš kelis šimtus metų visuomenė teikė ypatingą reikšmę. Netgi buvo sakoma, kad valstybėje yra trys respublikos: Lenkijos, Lietuvos ir Paulavos.

Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 m. kovo 30 d. Mosare, Dunilovičių parapijoje, 1758–1762 m. studijavo Varšuvos kunigų misionierių kolegijoje ir Romos Klementino kolegijoje (Collegium Clementinum). Būdamas 28 metų, 1767 m. liepą įsigijo Merkinės dvarą (3040 ha) ir pavadino savo vardu – Paulava (Pawlow). 1769 m. kovo 10 d. išleido Paulavos respublikos nuostatus, kuriais lažą pakeitė činšu, įvedė savus pinigus, buvo įkurta milicija. Respublikoje buvo mokytojas, felčeris, netgi teatras, kuriame paties prezidento P.K. Bžostovskio parašytas pjeses vaidino Paulavos gyventojai. Apie gyvenimą Paulavoje rašė tuo meto laikraščiai. Daug dėmesio P. K. Bžostovskis skyrė švietimui, rėmė įvairių knygų leidybą. Jo lėšomis 1769 m. Vilniuje išleistas pijoro profesoriaus Kazimiero Narbuto veikalas „Logika“, padaręs didelį proveržį filosofinei Lietuvos minčiai. 1770 m. P. K. Bžostovskis parengė ir išleido ūkininkavimo pagrindų vadovėlį „Apie žemdirbystę, [skirtą] Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ bei populiarų medicinos vadovėlį „Vaistai Paulavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“. 1811 parašė savo giminės istoriją, kuri pirmą kartą spausdinama knygoje „Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika“.

Ypatingą reikšmę turi naujojoje knygoje spausdinami Paulavos respublikos nuostatai, kurie liudija, kokie reikalavimai buvo keliami Paulavos gyventojams. Pavyzdžiui, skirsnyje „Prabanga“ sakoma: „Kad būtų išvengta nusigyvenimo ir prasiskolinimo, draudžiama visiems ūkininkams išlaidauti, kad jie nedrįstų sūnus savo apvesdindami ar dukras už vyro išleisdami, ar krikštynas keldami, ar laidotuves rengdami apie prabangą galvoti“. O skirsnyje „Mokykla“ pabrėžiama: „Kad iš didelio nežinojimo apie tikėjimą ir papročius, kuris visuotinai prastuomenėje viešpatauja, Paulavos piliečiai greičiau išeiti galėtų, visi ūkininkai turi susidėti mokytojui samdyti, kuris jų vaikus bent jau žiemą skaityti mokytų“… P. K. Bžostovskio vykdomų reformų nepalaikė kaimynai žemvaldžiai, taip pat bajorai iš tolimesnių šalies regionų. Kai kurie netgi kaltino jį nuo senovės galiojančių įstatymų laužymu, mat dvasininkui nederą domėtis ir rašyti apie žemės ūkį, tuo labiau mokyti ir ugdyti paprastą valstietį.

Paulavos kariuomenė ir respublikos valstiečiai aktyviai dalyvavo 1794 m. sukilime. Deja, jam pralaimėjus, žlugo ir ketvirtį amžiaus klestėjusi Paulavos respublika. 1794–1798 m. P. K. Bžostovskis gyveno užsienyje: Lenkijoje, Saksonijoje, Italijoje, 1798 m. grįžo į Turgelius, kur keliolika metų gyveno ir klebonavo, 1825–1827 m. buvo Rukainių parapijos klebonas. Mirė Paulavos respublikos įkūrėjas 1827 m. lapkričio 17 d., būdamas 89 metų. Buvo palaidotas Rukainių bažnyčioje, atstatytoje jo lėšomis. Numalšinus 1831 m. sukilimą ir Rukainių bažnyčią pavertus cerkve, P. K. Bžostovskio kapas sulygintas su žeme. Caro valdžia niekada neatleido Bžostovskiui už tai, kad Paulavos valstiečiai ir jų palikuonys dalyvavo kovose su Rusijos agresoriais 1794 ir 1831 metų sukilimuose.

„Dabar kalbame apie Paulavą kaip Apšvietos epochos subordinuotą kūdikį. Apšvietos epochos mąstymo paveikti didikai savo valdose bandė įgyvendinti geresnės visuomenės kūrimo modelį. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad mes neturėtume tos respublikos suprasti politine prasme, tai nebuvo jokiu būdu joks politinis darinys. Tai buvo privataus dvaro pertvarkymas kitokiais pagrindais negu visa to meto socialinė-ekonominė sistema. P. K. Bžostovskis buvo vienas iš pirmųjų pradėjęs tą socialinį savotišką eksperimentą“, – pasakoja istorikė, knygos bendraautorė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

Šia tema knyga lietuvių kalba išleista pirmą kartą. Kodėl tema nesidomėta iki šiol, autorės svarsto – Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę, didesnis dėmesys buvo skirtas kitiems Lietuvos istorijos aspektams.

„Džiaugiuosi, kad tas šlovingas istorijos puslapis bus atvertas visai Lietuvai“, – teigia knygos bendraautorė Liucija Jurgelevič.

Nors Paulavos respublika įkurta prieš beveik 250 metų, knygos idėjos autorė ir sudarytoja teigia, kad šiandieninei Lietuvai yra ko pasimokyti iš gyvavusios respublikos.

„Iš Paulavos respublikos per 25 jos gyvavimo metus nėra pabėgęs nė vienas valstietis, bent jau istoriografijoje mes nematėme. Šitos respublikos neėdė girtuoklystės, paleistuvystės kinivarpos. Tiesiog žmonės gyveno labai sąžiningai“, – aiškina knygos idėjos autorė ir sudarytoja Aurelija Arlauskienė.

Bendraautorės tikisi, kad knygoje sukaupta istorinė medžiaga paskatins gilesnius šios epochos tyrimus ir kultūros paveldo saugojimą. Šiuo metu apie Paulavos respubliką žymi tik likę dvaro griuvėsiai.