Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

„…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą?
Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms,ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau vieno kapucinų vienuolio, Tėvo Chrizostomo, autobiografiją, jo pamokymus. Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.“
Tėvas Stanislovas

„Noriu parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus. Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, įvykę įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Tie pokalbiai – autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti nesiryžau nieko, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį, kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti. Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje, o priešais save matytų ir girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tas noras nėra mažas. Dar didesnis džiaugsmas būtų, jeigu tokių žmonių atsirastų”.
Vita Morkūnienė