Poezijos pavasaris 2023 (su CD)

SUDARYTOJO ŽODIS

Taigi išėjo, koks išėjo. Pirmiausia dėkoju visiems, kurie atsiuntė savo kūrybos, atsiliepė į mano prašymus parašyti tekstus - 2022 metais išėjusių knygų apžvalgas, poetų sukaktis bei kitus reikšmingus įvykius mininčius rašinius - ir visaip kitaip prisidėjo prie almanacho parengimo. Dalies pasiūlytų kūrinių teko atsisakyti, kaip ir reikėjo tikėtis, paskelbus Rašytojų sąjungos tinklapyje beveik atvirą kvietimą teikti eilėraščius. Labiau patyrusieji man patarė to nedaryti, bet aš maniau, kad pats Pavasaris skatina Poeziją skleistis kiekvienoje žemės pėdoje, o sodininkas... Ką gi, toks jau jo darbas.

Almanacho adresatas - skaitytojas, bet jį mes vaizduojamės gana skirtingai, dažniausiai - pagal save. „Atsišaukime“ lyg ir išreiškęs norą pateikti plačią to, ką dabar rašome, panoramą ir kviesdamas kolegas tai daryti, čia pat pasižadėjau atrinkti tekstus, kurie būtų reikšmingi ar bent jau įdomūs pažintine prasme mano įsivaizduojamam skaitytojui. Tame esama prieštaravimo. Todėl jaučiuosi turįs ką nors pasakyti apie atranką.

O pasakyti apibendrinant nelabai yra ką. Kiekvienas turime vienokią ar kitokią poetinę klausą, kuri tuo pat metu ir akustinė, ir prasminė. Tai pagrindinis mūsų instrumentas tiek rašant savo eilėraščius, tiek sprendžiant apie kitus. Jis daug tolerantiškesnis už skonį. Beprasmiška būtų diskutuoti, kieno instrumentas geresnis. Mumyse visuose jį nulipdė ta pati poetinė tradicija, istorinė atmintis, kultūra, aplinka, suvokimai ir įsivaizdavimai. Tuo instrumentu naudodamiesi ir nusprendžiame apie tekstą anksčiau, nei savo sprendimą paverčiame sakiniais. O šie visada netikslūs, nes bando išreikšti kompleksiškus (intelektualius, emocinius, juslinius) potyrius, tarsi įrodančius meninę teksto vertę ar siūlančius ja abejoti.

Profesionalumo sąvoka sunkiai pritaikoma poezijai, bet jos prirašyta neaprėpiama daugybė, tad kaip nors susivokti joje tiek autoriui, tiek vertintojui neišvengiamai tenka, jeigu jie nori prabilti savo balsu. Kitaip lieka tik negrabios ir neretai ne geriausių pavyzdžių reprodukcijos.

Taigi maniau, kad mano įsivaizduojamas skaitytojas pirmenybę teiktų eilėraščiams, kuriuose kas nors vaizduojama, išreiškiama, o ne vien pasakoma, kurių santykis su „tikrove" autentiškas, neapsimestinis, svarbus pačiam autoriui (tik taip jis gali tapti svarbus ir skaitytojui); kuriais siekiama perteikti kokią nors reikšmingą, taigi ir emocingą žinią ar koncepciją; kurie apskritai siekia tapti eilėraščiais, meno kūriniais, o ne likti vien „kūrybinio proceso" etapais; kurių paprastumas netampa prastumu, o įmantrumas - tariamos paslapties šydu; pagaliau kurie nenusižengia amato reikalavimams, yra grakštūs, lengvi, nestokojantys humoro. Kitaip sakant, visiems, kuriuos skaitant raudonai nežybsi poetinės klausos lempelė.

Įtariau žvelgiau j tekstus, kuriuose atrodė, lyg būtų tik perstumdomos daugybę kartų matytos „poezijos" fasado dekoracijos; kuriuose laisvai liejasi egzaltuoti jausmai; kuriuose vaikomasi pigių efektų, prigalvojant paradoksalių tropų, kurių prasmė su jais ir pasibaigia; kuriuose tematika bandoma kompensuoti meninę vertę; kuriuose keliauja vaizdų karavanai, bet nepasiekia tikslo, nes tokio neturi; kuriuose viskas lyg ir tvarkoj, bet žodžių gausa paslepia tai, ką norima pasakyti, ir darosi nebeaišku, ar iš viso norima.

Nepalankiau vertinau eiles, kuriose banali gyvenimo išmintis per-teikiama nuvalkiotomis poetinėmis klišėmis; kurių autoriai drąsiai, jausmingai imasi apibendrinimų, bet, regis, nelabai supranta, ką parašę, nesigilina j tai; kuriose grožimasi dažnai paviršutiniška savo pačių kalba, užuot bandžius ja perteikti kokią nors prasmę.

Vertinau tik man atsiųstus tekstus, jokiu būdu ne kieno nors kūrybą. Eilėraščių rašymą, dalijimąsi jais laikau prasminga veikla ir niekam nesiūlau jos atsisakyti. Tačiau almanachui socializacijos funkcija, manau, nėra privaloma. Stengiausi nepaisyti, kas yra kas, kokioms priklauso organizacijoms ar kokias užima pareigas. Suprantama, sodininkui paprasčiau priimti metų metais čia vešinčius įsišaknijusius augalus, o į naujai išdygusius nori nenori tenka žvelgti atidžiau. O ir almanacho apimtis ribota, todėl dažnai teko rinktis tarp daugmaž lygiaverčių tekstų. O ir išvardyti kriterijai nenubrėžia aiškios ribos. Todėl turbūt ne vienam pasirodys, kad rinkdamasis ne kartą klydau, jų atsiprašau. O skaitytojui, kad ir 25 kadro principu, bandžiau įteigti, jog poetiniai kūriniai tebėra svarbūs šiuolaikinės komunikacijos sraute.

Kornelijus Platelis

P. S. Čia vis miniu skaitytoją... įsivaizduojamą... O štai vienos jų atsiųstas eiliuotas žodis:

Dabarties poetai -
Sėdi kambariuos,
Tylėdami skausmingai.
Mes juos matome
Pro knygų viršelius
Ir langus.
Mes skaitome,
Bet tai tik tiek ir būna
Akimis vedžiojimas per raides.
Nejaučiam jų laiko, dėmesio,
Jausmų ir žodžių sudėtų kūryboj.
Pajausti niekas nepajus jų niekad,
Nes visi tik žiūri kas save.

Kamilė Stočkutė