Po karaliaus Stepono vėliavomis

Linas

P. Vincui Antanui: ta vėliava su Vyčiu nėra "tautos vėliava", tai didžiųjų kunigaikščių ir jų valdytos LDK vėliava. Tautinė (tžk Tautos vėliava) yra trispalvė: geltona-žalia-raudona. (Analogiškai: prancūzų tautinė vėliava yra trispalvė, o istorinė monarchinė Prancūzijos vėliava buvo lata su trimis auksiniais lelijų žiedais). Ir dar: nereikėtų stebėtis ar perdėtai gailėtis, kad Lietuva, palyginus su LDK, sumenko,. Toks likimas dažnai ištinka imperijas ar į jas pretenduojančias: Italija "sumenko" palyginus su Romos imperija, Portugalija - su tais laikais, kai turėjo teritorijas Pietų Amerikoje ir Afrikoje, Ispanija - irgi, Didžioji Britanija šiandien net iš tolo nebeprimena tos, kurioje "niekada nenusileidžia saulė" ir t.t., ir pan. Geriau būti mažesniais, bet laisvais, turtingais ir nepajungusiais kitų.

Vincas Antanas

Reikia nors lašą , nors pusę lašo, turėti tos kietasprandės, Trimitų herbo, Žemaitijos sūnaus giminės kraujo, (kad ir perpilto operacijos metu) būti Žemaitijos ir Lietuvos laukų, bei klonių patriotu, gerbti jų istoriją ir šiandieninių „kalbininkų“ nesudarkytą, nepridergtą naujadarų ir svetimybių, kalbą, kuri anot Zigmo J. komentaro“...itin turtingos bei vaizdingos kalbos knyga...“, kuri parašytą „...senovine rašaline plunksna skrebinant popieriaus lakštus...“ ir anot autoriaus V. L. Palūkščio eilėraščio „Kapinės“- nevaizduoti savęs, kūliais besiritančios „žinomų žmonių“ girnapusės , nuo kalno per bulvienojus, kad suprastum knygos turinio esmę, anot to paties eilėraščio, šiandien daug jau padugnių elitu apsiskelbė ir meilė Tėvynei, gimtam kraštui, gimtinei, savam sodžiui, pievoms ir kloniams , laukams ir senolių kapinaitėms, aptvertoms žiogrių tvora, liko anapus sąžinės . Kur kas didesnis vertės matas anot V.L. Palūkštis „ Gal suktinę žolės, malonėkit, dar nuo vakar už laisvę miegojau“ „Peizažas prie marių.“
Perskaičiau šitą knygą ir dar kartą perskaičiau , tik jau analizuodamas kiekvieną pastraipą ir taip panorau grįžti į pirmą puslapį , prisėsti prie tų dviejų senolių ir paklausti jų vėlių:
- Tai kas gi „...nutiko, kad nė septynioms kartoms nepraėjus jų galingoji Tėvynė- kadais nuo jūros iki jūros nusidriekusi Lietuva – staiga taip sumenko!...“? ir dvelktelėjęs kažkoks vėjo šuoras, gal nuo Lukšto ežero, gal nuo Drobūkščių Palūkstės pievų, lyg senolių vėlių šnabždesys pakuždėjo, „Ji nemirė, kadaise buvo „nuo jūros iki jūros „ ir niekas neturi teisės jos laidoti, nei padugnės, nei elitas, nei „...kekšės liktarnos žaliojo kurso šlaunim tatuiruotom...“, ji apskarus, apdraskyta, vakarų ir rytų vėjų nugairinta, kaip ta, Tautos vėliava su Vyčiu prie „naujo lietuvio“ namo , ant stiebo iškelta, bet pamiršta.