Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Kazuo Ishiguro yra unikalus rašytojas – jis išgarsėjo rašydamas ne gimtąja japonų, o savo antrąja, anglų kalbą. Jis gimė Japonijoje 1954-ais metais, šešerių atsirado Jungtinėje Karalystėje, ten mokėsi, dirbo, lankė literatūros kursus ir pradėjo rašyti. Jį išgarsino antrasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“, išleistas 1986-ais metais.

Romane „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pasakojimas prasideda 1948-aisiais, kai Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas ne tik dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, bet ir tamsių laikų šešėlių, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga, ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

Romano pavadinimo žodžiai „plūduriuojantis pasaulis“ yra japoniško termino ukiyo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“), tapybos ir medžio raižinio stiliaus, vertimas. Šitaip Kazuo Ishiguro jau pavadinime užšifravo „menininko, gyvenančio nepastoviame pasaulyje“ būseną, kuri parodo ir paties Ono ribotą pasaulio suvokimą, ir dramatišką XX-o amžiaus Japonijos pasikeitimą.

Pats Kazuo Ishiguro apie savo ankstyvąja kūrybą yra šmaikščiai pasakęs, kad jo pirmuosius tris romanus – „Blyškus kalvų peizažas“, „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Dienos likučiai“ – galima aprašyti viena fraze: herojus žvelgia į savo gyvenimą, bet ką nors pakeisti jau per vėlu. „Kai aš baigiau „Plūduriuojančio pasaulio menininką“, supratau, kad tai knyga apie tuščiai iššvaistytą gyvenimą – jei į jį žiūrėti iš karjeros pusės“, viename iš interviu sakė Kazuo Ishiguro.

Kritikai teigia, kad Kazuo Ishiguro tekstai yra minimalistiniai realybėje, bet nepaprastai turtingi, kai kalbama apie praeitį. Rašytojas žodžiais perteikia šaltį ir šilumą, garsus ir tylą. Poezija prozoje.
Kazuo Ishiguro 2017 metais pelnė Nobelio literatūros premiją.

Iš anglų kalbos vertė Mėta Mikelaitienė