Plaučių vėžio sisteminio gydymo nepageidaujamų poveikių valdymas

Pratarmė

Nuo plaučių vėžio mirštama dažniausiai, palyginti su kitomis neoplazijomis. Pa prastai ligoniai dėl šios ligos kreipiasi į gydytojus pavėluotai, kai ji jau būna įsisenėjusi ir išplitusi. 70-80 proc. visų plaučių vėžio atvejų diagnozuojama III-IV stadijos. Nustačius plaučiuose išplitusią ar metastazavusią ligą, pagrindinis gydymo būdas yra specifinis sisteminis. Plaučių vėžiui gydyti skiriami ne tik citotoksiniai (chemoterapiniai), bet ir biologinės (taikinių) terapijos, imunoterapijos vaistai. Pastarųjų dviejų grupių vaistų paskutinį dešimtmetį sparčiai gausėja daugėjant žinių apie ląstelių biologiją, biochemiją, kinetiką, signalo perdavimo kelius, būdingus tik navikinėms ląstelėms.

Toks sisteminis gydymas gali pailginti ligonių gyvenimo trukmę, sušvelninti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau šis gydymas reikalauja daug pastangų ir kantrybės, dėl jo kartais kyla komplikacijų, kurios gali baigtis mirtimi.

Lietuvoje specifinį sisteminį plaučių vėžio gydymą skiria gydytojai pulmonologai ar onkologai chemoterapeutai, tačiau stebėti ligonius po gydymo ar tarp gydymo kur sų tenka šeimos gydytojams. Nuo to, kaip ligoniui seksis šį laikotarpį, priklauso ir kaip jis bus pasirengęs tolesniam gydymui, todėl būtina laiku atpažinti nepageidaujamą gydymo poveikį ir pradėti gydyti. Laiku nenustačius gydymo komplikacijų, ligonio būklė gali greitai blogėti ir tapti pavojinga gyvybei.

Šiame leidinyje „Plaučių vėžio sisteminio gydymo nepageidaujamų poveikių valdymas“ aptariamos dažniausios plaučių vėžio chemoterapijos, biologinės terapijos ir imunoterapijos komplikacijos ir jų gydymo rekomendacijos. Jos galėtų būti naudingos pulmonologams, onkologams chemoterapeutams, šeimos, vidaus ligų ir kitų specialybių gydytojams, kurie prižiūri ir gydo plaučių vėžiu sergančius ligonius.