Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis. Naujosios literatūros studijos

Knygoje tyrinėjama XIX a. antrosios pusės - XX a. pirmosios pusės dramaturgija. Lietuvių dramaturgija siejama su plačiu Lietuvos kitakalbio teatro kontekstu: jėzuitų, dvaro teatro, Vilniaus viešojo teatro, bajorų teatro tradicijomis. Tarpininku tarp senosios teatro kultūros ir lietuviškų vakarų dramaturgijos laikomas pirmasis lietuvių kalba rašęs dramaturgas Aleksandras Fromas-Gužutis. Knygoje išryškinami dramos žanrų (komedijos, dramos, misterijos, tragedijos) ir dramatizmo raidos aspektai, formuluojama lietuvių dramaturgijos tradicija, kurios pagrindu laikomas iš Romantizmo literatūros perimtas vaizdinių, siužetų repertuaras (pilies gynėjų istorija, mergelės ir tautos paralelės) ir jo interpretacijos.

Esmingu lietuvių dramaturgijos žanru laikoma misterija, kuri yra glaudžiai susijusi su specifiniais dramatizmo bei teatriškumo bruožais (personažų tipai, veiksmo rituališkumas, vizualumas), aktualiomis tautinės tapatybės idėjomis, sąlygoja lietuvių dramaturgijoje intelektualinės-filosofinės dramos tradiciją (Maironio, Vydūno, Herbačiausko kūriniai). Knygoje detaliai atskleidžiama misterijos žanro raida nuo XIX a. pabaigos didaktinių dialogų, iki modernistinių kūrinių ir misterijos, kaip masinės kultūros fenomeno (trečiojo dešimtmečio vaidinimai po atviru dangumi). T

yrinėjant dramatizmo raidą, atskleidžiamas iškiliausių kūrinių (Vinco Krėvės „Šarūnas“, „Skirgaila“, Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“, Balio Sruogos „Milžino paunksnė“) santykis su tradicija (dialogas, konfliktas), kuris sąlygoja eksperimentus, susijusius su natūralizmo, simbolizmo, ekspresionizmo dramos poetika, novatoriškas poetinio teatro idėjas (Balio Sruogos „Pavasario giesmė“).