Romanas "Pilotas" - apie meilę ir egoizmą, apie tėvų ir vaikų santykius: tėvų, visą gyvenimą nugyvenusių provincijoje, ir vaikų, baigusių mokslus ir įsitaisiusių sostinėje.
Išsimokslinę vaikai ir nusenę tėvai iš provincijos... Tėvų ir vaikų santykiai, vėliau gyvenant kartu mieste, keblumai, nesusipratimai... Knygos tema - aktuali visais laikais.
Izabelė Sioč - diplomuota gydytoja. Protinga, išsilavinusi specialistė. Tačiau šalta egoistė ir daug ką matuojanti vien pinigais. Jos egoizmo nebeišlaiko ne tik vyras, bet ir pati motina, į senatvę persikėlusi pas ją į Budapeštą. Pasitraukia nuo jos ir naujasis draugas, rašytojas Domokošas. Galiausiai belieka tik stovėti viešbučio balkone ir žiūrėti į žvaigždėtą dangų...
Vengrų rašytoja Szabó Magda už kūrybą yra pelniusi aukščiausią valstybinį apdovanojimą savo šalyje, jos kūryba išversta į daugybę pasaulio kalbų.
Iš vengrų kalbos vertė Janina Išganaitytė
IŠTRAUKA
Va šitaip rimtai ir ramiai Iza kreipdavosi j ją kiekvieną kartą, kai norėdavo kaip nors pamokyti ar perspėti. O jai atrodė, jog ji dabar ims ir suriks visu balsu, nušluos nuo stalo ir grietinėlę, ir viską... Aišku, nieko ji nepadarė, nė jėgų nebeturėjo, pagaliau nebūtų nė išdrįsusi. Šis noras kilo tik vieną akimirką ir tuoj pat praėjo, nes kuo jau kuo, o isterike ji niekada nebuvo. Tik tiek paklausė Izos: "O tu ar parvažiuosi namo?" Ir paklausė maldaujamu balsu, mintyse melsdama Viešpatį, kad pasigailėtų ir apšviestų Izai protą: tik tegul ji parvažiuoja ir nepalieka jos vienos su mirštančiuoju! Juk Iza - gydytoja, Iza - jų duktė, ji visada ir viskuo jiems padėdavo. Iza šiaip taip nurijo kavos gurkšnį, tarsi čia būtų buvęs ne gėrimas, o sprangus kąsnis, ir atsakė: "Ne, aš neparvažiuosiu".
Gal duktė ir teisi, pagalvojo motina. Juk jeigu Iza ir galėtų gauti atostogų ar bent jau imtų parvažiuoti dažniau negu lig šiolei, Vincei iš karto kiltų įtarimas. Jis visaip stengtųsi sužinoti, kodėl dabar taip staiga duktė ėmė jį lankyti, ir galiausiai viską suprastų. O šito negalima! Iza visada parvykdavo namo vieną kartą per mėnesį, na, dar per tėvų vardines, gimtadienius ir jų vestuvių metines. Aišku, Iza neparvažiuos, ir jai vienai teks pasilikti su Vince ir su ta baisia paslaptim, kad Vincė greitai mirs. Ir netgi Izos pažadas, kad visą laiką šalia bus Antalas, kad jis padės, kada reikės, dabar nelabai ją guodė. Antalas - ne Iza.
Jai iš akių pažiro ašaros, netgi pajuto, jog į ją dirsčioja žmonės, sėdintys prie kitų staliukų. Iza nė nemanė jos raminti, tiktai suėmė jos ranką ir laikė savojoje. Ir motina konvulsingai įsikibo į šaltus dukters pirštus.
Taksi važiavo tarp plikų platanų; Šandoro gatvėje didelė vėjo plaikstoma afiša kvietė į kažkokį šokių vakarą. Išgirdęs jos atodūsį, Antalas, kuris sėdėjo šalia vairuotojo, atsisuko. Tačiau senoji nieko neatsakė į jo žvilgsnį; ji užsikosėjo ir, nusigręžusi į langą, ėmė žiūrėti į kelią ir į varnas, kurios medžiuose valėsi plunksnas. Antalas yra jai geras, jis ir Vincei buvo labai prielankus; kažkada jie Antalą labai mylėjo. Bet Antalas paliko Izą, ir šito negalima nei pamiršti, nei atleisti.
Koridoriuje skleidė šilumą radiatoriai. Oras buvo sausas, jautėsi skuduro kvapas, kuriuo ką tik buvo šluostytos grindys. Durininkas atidarė lifto dureles, ir jie pakilo į antrą aukštą. Netrukus senoji buvo pasodinta nedideliame hole. Kol Antalas vaikščiojo iš kabineto į kabinetą, ieškodamas Dekerio, kuris dabar klinikose jau dirbo paskutinius metus, ji traukė iš rezginėlės citrinas, nosines ir vėl dėliojo atgal. Jai buvo baisu net pagalvoti, kad dabar teks kažką aptarinėti su visai svetimu žmogum, bet tuoj pat suėmė save į rankas: juk profesorius ateis pasikalbėti ne dėl jos pačios ir netgi ne dėl Vincės, o dėl Izos.
Širdies gilumoje ji vis dar puoselėjo viltį, jog ne viskas prarasta, ir Antalo žodžiais nelabai tikėjo. Tik tada, kai koridoriuje pasirodė Dekeris ir patraukė tiesiai artyn, rezginėlė jos rankose staiga taip pasunkėjo, tarsi ten būtų pridėta ne citrinų, o švino. Dekeris buvo profesorius, ir jo veide ji perskaitė galutinį atsakymą.
