Piligrimų virtuvė. Slapti abatijų ir vienuolynų receptai

Slapti abatijų ir vienuolynų receptai

Viduramžiais daugybė į krikščionių šventoves keliaujančių piligrimų galėjo pasikliauti tik savo begaliniu tikėjimu ir viltis, kad kelyje sutikti žmonės bus svetingi. „Vien duona ir vynas palaiko keliauninką“, – taip teigia ispanų posakis, pabrėžiantis tą kuklų valgį, kurio keliautojams buvo siūloma ligoninėse, nakvynės namuose ir vienuolynuose. Prisiminus tą posakį atrodo, jog nė neverta kalbėti apie piligrimų virtuvę, tačiau žmonių patirčių mainai pamažu keitė ir atskirų vietovių gyventojų maisto vartojimo įpročius.

Ši knyga „Piligrimų virtuvė“ pateikia žinių apie pagrindinius piligrimystės maršrutus, šventoves ir pasakoja apie piligrimų keliuose per amžius susiformavusias maisto gaminimo tradicijas. Čia rasite prancūziškų, ispaniškų ir itališkų receptų, kurie padės atrasti ne tik naują skonį, bet ir dažnai nepelnytai nuvertinamus produktus.

Be receptų, knygoje „Piligrimų virtuvė“ yra įdomių ir naudingų piligrimystės istorijos žinių. Pravers ir knygos puslapiai, skirti sveikatos temoms. Juose pateikti patarimai žmonėms, kurie daug keliauja, ir ne tik iš religinių paskatų.

PRATARMĖ

Niekada nebuvo nei daug kalbama, nei rašoma apie piligrimus ir maistą, nors šie du skirtingi dalykai yra glaudžiai susiję. Tai labai plati tema, nes piligrimystė leidžia patirti ne tik kelionių džiaugsmų, bet ir naujų kraštų, gamtos vaizdų, kvapų ir skonių įvairovę.

Kelionė - tai galimybė pamatyti tai, ko nematėme, patirti tai, ko nepatyrėme, ir paragauti tai, ko neragavome. Tai proga praplėsti savo akiratį, įgyti naujų pomėgių. Būtent tokios mintys ir paskatino parengti knygų apie keliones, kurioje skaitytojas rastų žinių apie pagrindinius piligrimystės maršrutus ir sužinotų, kokios maisto gaminimo tradicijos ilgainiui susiklostė tuose kraštuose, kur vingiuoja piligrimų keliai.

Prieš jus - valgių knyga, kurioje susipina įvairios kultūros, tradicijos, skoniai, kvapai ir spalvos: čia rasite receptų, pagal kuriuos gaminama Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Šių šalių regionai labai skirtingi, kiekvienas turi itin ryškių savitumų, todėl ir piligrimų maitinimosi tradicija glaudžiai susijusi su vietinėmis vienam ar kitam regionui būdingomis virtuvėmis. Ši knyga ne tik padės pasigaminti naujų patiekalų ar atrasti nepaprastų skonį, bet ir leis išbandyti kitose šalyse kasdienius, bet mums dar nepažintus produktus.

Sudarydami knygų norėjome, kad patikėtumėte, jog piligrimystei ir piligrimams būdingas ne vien kuklumas ir paprastumas. Štai kodėl šalia įprastų kasdienių valgių, tokių kaip itališki papločiai fokačijos, neįmantriai paruošta mėsa ar žuvis, pateikiame ir keletu retesnių įvairiose piligrimystės vietose švenčiamų religinių bei liaudies švenčių patiekalų.

Be valgių, įprastų šiandien gana madingai „skurdžiai" - paprastai ir kukliai virtuvei, paremtai vien natūraliais produktais, siūlome paragauti ir sudėtingesnių patiekalų, kuriuose susipina nuostabiausi skoniai ir kvapai. Taip knygoje atsirado receptų, kurie, nors ir turi ryškių „liaudiškų" bruožų, nustebins įmantrumu ir išradingumu.

Tačiau siūlome ne tik receptus. Knygoje taip pat pateikiame žinių apie Italijos šventoves, kurios, mūsų manymu, itin vertos dėmesio ir įdomios, traukiančios savo istorija. Palanki geografinė padėtis leido jų kulinarinę tradicijų papildyti ir kai kuriais Italijos virtuvės šedevrais.

Be to, knygoje rasite patarimų ir pasiūlymų išbandyti alternatyvius gaminimo būdus ir įvairius valgių variantus, taip pat joje gausu įdomių ir naudingų piligrimystės istorijos žinių bei pasakojimų apie įvairius piligrimystės objektus.

Tikimės, kad jus sudomins ir knygoje pateikiami geros savijautos ir sveikatos patarimai. Ypač bus naudinga (neatsitiktinai!) sužinoti, kaip pailsinti pavargusias kojas - tai svarbu ne tik piligrimams, bet visiems daug vaikštantiems žmonėms. Tačiau, be abejo, pagrindinis mūsų tikslas - suteikti svarbiausių praktinių žinių skaitytojams, kurie iš tiesų norėtų leistis į dvasinę piligrimystę. Tai patys paprasčiausi dalykai - būtent dėl to jie ir yra patys svarbiausi.

Na, o knygos pabaigoje - mūsų siūlomų aplankyti Italijos vietų sąrašas, adresai ir naudinga informacija, taip pat yra ir abėcėlinė receptų rodyklė, kuri čia itin reikalinga, kad nepaklystumėte tarp daugybės patiekalų ir produktų pavadinimų.

ĮŽANGA

Viduramžiais daugybė į krikščionių šventoves keliaujančių piligrimų galėjo pasikliauti tik savo begaliniu tikėjimu ir viltis, kad kelyje sutikti žmonės bus svetingi. „Vien duona ir vynas palaiko keliauninką", - taip teigia ispanų posakis, pabrėžiantis tą kuklų valgį, kurio keliautojams buvo siūloma ligoninėse, nakvynės namuose ir vienuolynuose, esančiuose pakeliui j vieną iš mėgstamiausių tikinčiųjų šventovių Santjago de Komposteloje, kur IX a. buvo aptiktas apaštalo Jokūbo kapas.

Taip pat buvo keliaujama ir kitais pagrindiniais piligrimų keliais. Jie kvietė tūkstančius „romėjų", - taip piligrimus savo eilėraščių knygoje Naujas gyvenimas („Vita nuova") pavadino Dantė, - į Romą pasimelsti prie Veronikos skepetos ir pirmųjų krikščionių kankinių relikvijų. Taip pat keliavo ir Dantės aprašyti „palmieriai", t. y. tie, kurie nusigaudavo į Jeruzalę ir iš ten į tėvynę kaip religinį trofėjų parsigabendavo Jericho palmių. Tokios išties tarptautinės kelionės skatino peržengti ne tik dar nepažintų kraštų geografines sienas, bet ir savo žmogiškų galimybių ribas, ir nemenkai praplėtė pažinimo horizontus.

O ką jau kalbėti apie žmonių asmeninę patirtį, įgytą siekiant išpirkti savo nuodėmes ar tenkinant karštą vidinio dvasingumo troškimą. Jau įrodyta, kad piligrimai, nors ir negausūs jų būreliai, prisidėjo prie to meto visuomenės gerovės kūrimo. Iš tiesų kiekvienas, išsiruošęs į piligrimystę Europos keliais ar išdrįsęs patraukti Rytų kraštų link, įdėjo didesnį ar mažesnį indėlį į teorinių ir praktinių žinių aruodą, kurį pamažu krovė įvairios tautos, vieni nuo kitų nutolę miestai ir šen bei ten išsibarstę kaimeliai.

Vykstant šiems nuolatiniams kultūriniams mainams, tobulėjo ir virtuvės menas. Prisiminus tą skurdų ispanų posakio „duonos ir vyno" davinį, atrodo, jog nė neverta kalbėti apie piligrimų virtuvę, tačiau žmonių patirčių mainai pamažu keitė ir atskirų vietovių gyventojų maitinimosi įpročius. Iš tolimiausių regionų grįždami piligrimai į namus nešė naujienų - taip Europos ir kitų kraštų receptūrose atsirado naujų produktų, neįprastų gaminimo būdų ir papročių.

Į kelionmaišį piligrimai įsidėdavo savo namų duonos, šiek tiek džiovintos mėsos, brandinto sūrio ir vaistų - česnakų bei svogūnų. Toks buvo būtiniausias maistas, galintis grąžinti jėgas ir leidžiantis tęsti kelionę. Iš miestų ir miestelių šulinių ar iš kalnų upokšnių pasisemtą vandenį piligrimai laikydavo nedideliuose išskobtuose moliūguose. Susikaupęs daugiau į dvasios, o ne į kūno poreikius ankstyvųjų viduramžių keliauninkas pasitenkindavo tuo, ką jam pasiūlydavo nakvynės namuose ar vienuolynuose: duonos kriaukšle, vyno taure, neįmantria žalumynų ir grūdų sriuba. Kartais būrelis keliautojų po atviru dangumi lauže išsikepdavo čia pat upėje sugautų žuvų ar kokį kelionėje sumedžiotą gyvūną. Kas išgalėdavo sumokėti, apsistodavo pakelės užeigose ir galėdavo paragauti tradicinių vietinių patiekalų. O grįždami j savo gimtąsias vietas iš aplankytų kraštų parsinešdavo ir produktų, ir prisiminimų apie ragautus valgius. Štai taip visoje Europoje paplito daug labai panašių patiekalų, gaminamų pačiais įvairiausiais būdais, ir atsirado pati tikriausia Vakarų Europos piligrimų virtuvė.

Tradiciniai ispaniško Jokūbo kelio, prancūziško Tulūzos kelio ir Romą su Didžiosios Britanijos Kenterberiu sujungusio Frankų kelio (via Francigena) patiekalai dar ir šiandien panašūs - tai įvairios daržovių, svogūnų sriubos, žuvienės, tik skirtinguose regionuose jos ruošiamos šiek tiek kitaip. Ligūriškas paplotis - fokačija - kuklus prancūziško pissaladiere brolis, o ispaniška tortilija - prašmatnesnis itališkos kiaušinienės variantas. Daugybę būdų, kaip paruošti upėtakius ir džiovintas sūdytas menkes, galima aptikti pusės Europos šalių receptų knygose, o mėsa kepama, įdaroma ir troškinama taip pat, kaip senais laikais.

Šios knygos saldumynų skyriuje iš esmės apibendrinsime piligrimų virtuvę: neįmantrūs kremai, pyragai, riestės ir sausainiai byloja apie paprastus žmones, kurie kelyje surinktus žemės vaisius patiekdavo išradingai ir su meile - juk šie vaisiai, kad ir kur surinkti, yra dangaus dovanos.