Pietinia kronikas

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN’GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

„Šiauliai – tai kultūrinis sprogstamasis mišinys. Jo sudedamosios dalys – Pietinis, kultūrkė, parodrūmis ir dailės fakultetas. Kai šie ingredientai susimaišo, atsiranda BIX ir kiti ryškūs sprogimai. Geros kelionės į tuos laikus!“
Saulius Urbonavičius-Samas

Pirmą kartą susidūrusį su šiaulietišku dialektu „Pietinia kronikas“ gali šokiruoti. Tačiau skaitytoją maloniai šokiruoja nostalgija, kuri atsiskleidžia per puikiai pažįstamus paskutinio XX a. dešimtmečio simbolius. Vieniems Rimanto Kmitos romanas sužadins prisiminimus. Jaunesniems jis šmaikščiai papasakos apie nepriklausomybę tik ką iškovojusios Lietuvos kasdienybę.

Romano veiksmo vieta – devyniasdešimtųjų Šiauliai ir visos to meto miesto gyventojams gerai žinomos vietos. Ne tik Pietinis, bet ir kultūrkė, dailės fakultets bei kitos. Knygos herojus, vyresnių klasių moksleivis Rimas, niekuo neišsiskiria iš kitų to meto jaunuolių. „Pietinia kronikas“ pasakoja apie jo brendimą, kasdienybę, pirmuosius bandymus užsidirbti pinigų, santykius su bičiuliais ir merginomis.

Visa tai vyksta specifinėje laukinio kapitalizmo atmosferoje, kur susipina kriminalinis pasaulis, pirmieji verslo bandymai, susidomėjimas dvasinėmis Rytų praktikomis. Saulius Urbonavičius-Samas, grupės BIX lyderis, to meto Šiaulius įvardijo kaip „kultūrinį sprogstamąjį mišinį“. Jo sprogimas – Rimanto Kmitos romanas.

Vienas didžiausių „Pietinia kronikas“ išskirtinumų – šiaulietiška tarmė, kuria parašytas romanas. Tarmiškai rašyta literatūra nėra įprastas dalykas Lietuvos literatūros padangėje. Todėl autorius atskleidžia nesitikėjęs, kad parašyta knyga taps bestseleriu. Pasak jo, „Pietinia kronikų“ atsiradimą daugiausiai lėmė jo paties noras fiksuoti dešimtojo dešimtmečio tikrovę. Supratęs, kad internete ir spaudoje esančios medžiagos nepakaks, autorius ėmė kalbėtis su gyvais žmonėmis – iš šių pasakojimų Rimantas Kmita įtikinamai atkūrė to meto Šiaulių realybę.

Knygos savitumas, kritikų nuomone, ne tik originali literatūrinė kalba. Ernesto Parulskio teigimu, ši knyga skaitytoją sugauna „juoko spąstuose“. Autorius nesiekia juokauti, bet juokas atsiranda savaime, plaukia iš pasakojimo eigos – šiuo aspektu „Pietinia kronikas“ primena Balio Sruogos „Dievų mišką“.

Rimantas Kmita – ne tik poetas ir prozininkas, bet ir literatūrologas bei humanitarinių mokslų daktaras. „Pietinia kronikas“ – pirmasis autoriaus romanas, iki tol buvo pasirodę keletas jo poezijos rinkinių. Šiaulietiškai parašyto romano atsiradimą galima sieti su 2013 m. Rimanto Kmitos išversta šveicarų rašytojo Pedro Lenzo pjese „Čia aš varatarius“. Ji parašyta šnekamąja Berno vokiečių kalba, o lietuviškai ji suskambo būtent šiaulietiškai.

Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ 2017 m. triumfavo „Metų knygos“ rinkimuose suaugusiems skirtų knygų kategorijoje. Autorius 2000 m. apdovanotas Zigmo Gėlės literatūrine premija, o 2017 m. – Jurgos Ivanauskaitės vardo premija. „Pietinia kronikas“ režisieriaus Antano Gluskino dėka tapo spektakliu.

Apie šios knygos kalbą

Čia norėčiau šiek tiek paaiškinti šios knygos kalbos dalykus, galbūt tie paaiškinimai bent kiek padės skaitytojams, kurie su šiauliečių tarme nesusidūrė.

Šioje knygoje bandyta prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžios Šiaulių gatvių šnekamoji kalba, slengas. Sunku pasakoti apie miestą ir žmones kitokia kalba, negu kad buvo kalbėta. Bet sunku ir prisiminti - kalba keičiasi su kiekviena karta, o atmintis, deja, ne kompiuterio. Tačiau kitų šaltinių neturim. Aišku, kad tuomet, kaip ir dabar, nebuvo kokios nors vienos standartinės šnekamosios kalbos, kiekvienas žmogus, ypač tokiame mieste kaip Šiauliai, turi savo kalbinę aplinką, giminių viename ar kitame Lietuvos krašte, ir tai veikia jo tarimą, kirčiavimą, leksiką. Tad ir mano šiaulietiška šnekta yra paveikta pietų žemaičių patarmės, rusiškų ar rusiškai dubliuotų filmų ir to meto gyvenimo kiemuose, gatvėse. Ir ten žodis buvo svarbus norint išgyventi.

Pasaulyje šnekamąja kalba grožinės literatūros kūrinių parašyta nemažai, jų apžvalgai prireiktų monografijų. Man pirmąjį postūmį davė šveicaro Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius" vertimas iš Berno tarmės kartu su Marku Roduneriu. Šis kūrinys atstovauja platesniam judėjimui Bern ist uberall („Bernas yra visur"), kurio dalyviai kuria savo krašto šnekamąja kalba. Tiesa, dar anksčiau surasti santykį su vokiečių šnekamąja kalba padėjo Rainerio Vernerio Fassbinderio ekranizuotas Alfredo Doblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė", kur kai kurie personažai kalba berlynietišku dialektu. 2015 m. viešėdamas Prahoje, kur ir pradėjau rašyti šią knygą, sužinojau, kad čekai jau senokai turi šnekamosios kalbos (obecna čeština) tradiciją, kurią, be kitų, kūrė ir Bohumilas Hrabalas savo romanu „Aš aptarnavau Anglijos karalių". Prie šių kūrinių iš gausybės tokio tipo anglakalbės literatūros paminėčiau Jeromeb Salingerio „Rugiuose prie bedugnės". Ne tik todėl, kad jis parašytas paauglių šnekamąja kalba, bet ir dėl panašaus bildungsromano naratyvo.

Rašyti šnekamąja kalba yra sunkiau, negu gali pasirodyti. Teksto negali apkrauti specialiais transkripcijos ženklais, kirčių taip pat ne-sudėsi. O kur dar sakinio intonacija. Tad rašytinis tekstas vis tiek lieka didesnė ar mažesnė gyvos kalbos stilizacija.

Be jau minėto Pedro Lenzo romano vertimo, yra pasirodęs ir kitas šiaulietiškas vertimas - Mate Matišičiaus „Pomirtinės trilogijos" viena dalis yra versta būtent į šiauliškių šnektą. Tad šiaulietiškai skambančios grožinės literatūros pamažu randasi.

Kalbininkai šiauliečių šnektą priskiria vakarų aukštaičių patarmės šiaurinei daliai. Pagrindiniai jos bruožai - dažnai trumpinamos galūnės, tarnybiniai žodžiai (pvz., a (ar), da (dar), ka (kad)), balsiai o, ė galūnėse dažniausiai tariami kaip a, e, o ilgieji nekirčiuoti balsiai sutrumpėja, visgi šiame tekste dėl gramatinio rišlumo ir noro išvengti nereikalingų dviprasmybių daug kur paliekamos ilgos (nosinės) balsės, nors ir tariamos trumpai (pvz., parašyta „i darbą" galėtų reikšti „ir darbo" bei „į darbą").

Sutrumpėjus galūnei likę žodžio gale priebalsiai tariami minkštai. Kirtis iš galo keliauja į žodžio priekį ar vidurį, bet ne visada, vis dėlto, nors ir esame palatvėje, kaip rašo Vigmantas Butkus, bet vis tiek dar ne latviai. Kiek prisimenu, mes kirčiuodavom ir gerai, iv gerai, mūsų kartą televizija, radijas ir lietuvių kalbos pratybos jau buvo išmušusios iš geležinių tarmės normų. Tas pats ir kitais atvejais. Tarkime, lygiagrečiai vartojami tarminiai ir bendrinės kalbos leksiniai variantai. Jie pasirenkami pagal kontekstą, skambesį, ritmą. Nes gyvojoje kalboje variantai funkcionuoja lygiagrečiai. Vietoj „nes" nerašysi nuosekliai „bo", nes, tarkim, sakinyje „Nes o ką daba veikt' daugiau?" tai visiškai neskambės.

Didžiausias rašybos galvosūkis - balsiai ė ir o. Taisyklingai šių balsių šiauliečiai netaria, na, gal išskyrus kokį kreipinį „ė, tu!" Dažniausiai tai būna tarpiniai ė ir o bei dvibalsių ie ir uo variantai, kartais ė virsta e (pvz., kode (kodėl), tode (todėl)). O kadangi fonetiniais ženklais teksto apsunkinti nesinorėjo, tai buvo sprendžiama individualiai, iš klausos, kur labiau linkstama į dvibalsius ie, uo, kur tiksliau būtų palikti ė ir o, bet netikslumo čia vis tiek lieka. Kirčiuotus ė ir o dažniausiai rašau kaip ie ir uo, bet ne visada. Tarptautiniuose žodžiuose o išlieka.

Gyvoje šnekamojoje kalboje tarimas, kirčiavimas neretai įvairuoja. Todėl ir čia tie patys žodžiai gali būti užrašyti skirtingai, nors beveik visas tekstas parašytas iš to paties pasakotojo perspektyvos. Įvairuoja ir leksika, gramatinės formos. Tarkim, ilgai galvojau dėl veiksmažodžių daugiskaitos formų. Myli, tyli, girdi tipo veiksmažodžiuose palieku tarminę formą: myliat (mylite), tyliat (tylite), girdžiat (girdite), taip pat būsimajame laike: būsme (būsime), būste (būsite), aisme (eisime), aiste (eisite), nors čia labiau tėvų ir dar vyresnės kartos kalbos ypatybė. Tačiau knygoje palieku tą „vintažinę" formą dar ir dėl to, kad kalba būtų labiau šiaulietiška.

Aišku, šioje knygoje susiduriame ne tik su šiauliečių šnekta, bet ir su to meto Lietuvos jaunimo slengu. Tas slengas visų pirma iš kalėjimo. Vis kildavo klausimas, kodėl vartant Roberto Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną" atrodo, kad daugelį sąvokų žinai? Kodėl būtent kriminalinis žargonas mūsų gatvės kalboje dominuoja? Pirmiausia gal dėl to, kad dešimtajame dešimtmetyje nusikaltėliai turėjo didelį autoritetą. Kaip ir sovietmečiu, kai blatas, įvairių gėrybių susikombinavimas reiškė, kad žmogus moka gyventi. Panašiai ir čia. Be to, tais laikais reketas, susidūrimas su tokiais personažais buvo neišvengiamas. Ir to įtaigaus slengo dešimtojo dešimtmečio pradžioje mano aplinkos bendraamžių kalboje buvo gerokai daugiau negu dabar. Ir, tiesą sakant, gerokai daugiau negu šiame tekste. Slengas, kai kurie keiksmažodžiai buvo tapę tiesiog pertarais, kurie turėdavo tam tikrą emocinį užtaisą, bet mums skambėjo taip pat neutraliai kaip koks oho, va tai tau ir pan.

Autorius