Petro priesaika

Romanas "Petro priesaika" - tai latviškasis "Da Vinčio kodas".

1724-ieji. Caras Petras Pirmasis apstulbęs pasilenkia virš laiškų stalo ir suraizgo parašą po priesaika. Jis supranta, kad Jekaterina verta tapti imperatore – tik tokia moteris galėjo jį priversti pasirašyti provokacinį senio Gliuko dokumentą. Tačiau ateities kartoms apie jį lemta žinoti tik iš nuogirdų. Ką gi jame įrašė vokiečių pastorius Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, ilgai lieka paslaptis. Iki mūsų dienų.

Jaunas mokslininkas Prūsis su bičiuliais užsibrėžia įminti Gliuko mįslę. Pasinėręs į baltų ornamentų šifrų paieškas, jis laikosi požiūrio, kad baltų kalbos senesnės už sanskritą. Tačiau kelią bičiuliams taikosi pastoti ciniškasis Piotras. Jis neigia tokių mokslininkų kaip V. Toporovas ir M. Gimbutienė tyrimų rezultatus, kurie įrodo baltų kultūros reikšmę Europos istorijoje.

„Petro priesaika“ pasakoja apie įvykius, kurie nepraranda reikšmės ir bėgant tūkstantmečiams. Šiame „Da Vinčio kodą“ primenančiame romane jo herojai iš pasaulio archyvų bei saugyklų siekia išgauti sensacingus liudijimus apie baltų istoriją, kad parvežtų juos namo.

Eva Martuža – žymi Latvijos rašytoja, poetė, publicistė, daugelio romanų autorė. Pačios rašytojos gyvenimas taip pat vertas plunksnos. Sovietmečiu ji rizikavo savo ir visos šeimos likimu, kai savo vardu pradėjo spausdinti vyro giminaitės poetės Bronislavos Martuževos kūrybą.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius