Viena geriausių The New York Times bestselerių autorė Lisa Gardner, parašiusi trilerius „Sugauk mane“ ir „Kita dukra“, sugrįžta su istorija, kurią skaitant širdis ima plakti smarkiau - tai pasakojimas apie tamsias paslaptis, glūdinčias už tobulos šeimos paveikslo.
Mano šeima pradingo be pėdsako...
Atrodytų tobula Džastino ir Libės šeima galėtų puikuotis ant žvilgančių žurnalų viršelių. Gražuolė penkiolikmetė dukra Ešlina. Nuostabus namas prestižiniame Bostono rajone. Pavyzdingi santykiai, kuriais žavisi draugai ir šeima.
Ir aš žinau, kad skausmas turi skonį...
Atvykusi į nusikaltimo vietą, Tesa Leoni pirmiausia pastebi juodų batų žymes ant grindų ir daugybę aplinkui pasklidusių smulkių spalvotų elektrošoko popierėlių vestibiulyje. Panašu, kad šeima pagrobta, o visi jų asmeniniai daiktai palikti namuose. Liudininkų nėra, motyvų taip pat, išpirkos reikalavimų irgi jokių. Tiesiog visa šeima pradingo be pėdsakų.
Tačiau labiausiai bijau, kad blogiausia dar tik prieš akis...
Kas jau kas, o Tesa puikiai žino, kad net už gražiausios išorės gali slypėti baisiausios paslaptys. Lenktyniaudama su laiku, ji priversta narplioti painų Denbių gyvenimo voratinklį, kuriame susipina draugystės ir išdavystės, didelis verslas ir maži pasiaukojimai. Kas norėtų pagrobti tokią tobulą šeimą? Ir kaip toli toks žmogus pasiryžęs eiti?
Iš tiesų, kaip lengvai meilė, saugumas, šeima... gali pakibti ant plauko.
Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė
Ištrauka
Būdama vienuolikos metų supratau - skausmas turi skonį. Tik klausimas, kokio skonio yra jūsų skausmas?
Šį vakarą mano skausmas buvo apelsinų skonio. Sėdėjau priešais savo vyrą prie staliuko "Scampo" restorane Bikon Hile. Diskretiški padavėjai vis nebyliai pripildavo mūsų taures šampano. Jam įpylė dvi. Man - tris. Naminės bandelės, uždengtos balta linine servetėle, švieži mocarelos gabalėliai. Po jų ateis eilė rankų darbo makaronams, tvarkingai patiektiems su žirneliais, traškia vytinta šonine ir lengvu kreminiu padažu. Tai mėgstamiausias Džastino patiekalas. Prieš dvidešimt metų vyras pirmą kartą jo paragavo viešėdamas Italijoje ir nuo tada jį užsisako prabangiuose itališkuose restoranuose.Pakėliau savo šampano taurę. Gurkštelėjau. Pastačiau į vietą.
Priešais sėdintis Džastinas šyptelėjo, aplink akis susimetė smulkios raukšlelės. Jo šviesiai rudi trumpai kirpti plaukai smilkiniuose jau žilo, bet vyrui tai tiko. Išvaizda jis priminė medkirtį, o tokio tipo vyro įvaizdis niekada neišėjo iš mados. Džastinui įžengus į barą, moterys atkreipdavo dėmesį. Vyrai taip pat susidomėdavo nauju atvykėliu, dominuojančiu patinu, kuris atrodydavo puikiai net ir prie nuspardytų batų priderinęs poros šimtų dolerių vertės marškinius.
- Valgysi? — paklausė mano vyras.
- Taupau vietą makaronams.
Jis vėl nusišypsojo, ir aš prisiminiau baltus smėlio paplūdimius ir sūroką vandenyno orą. Prisiminiau, kaip švelni medvilninė patalynė buvo apsivijusi mano kojas, kai antrą savo medaus mėnesio dieną vis dar gulėjome lovoje, nosies nekišdami iš namelio. Iš Džastino rankų valgiau šviežiai nuluptus apelsinus, kruopščiai nulaižydama lipnias sultis, srūvančias nuospaudų paženklintais jo pirštais.
Vėl gurkštelėjau šampano ir šįkart palaikiau jį burnoje, susitelkdama į burbuliukų kutenimą.
Svarsčiau, ar ji buvo gražesnė už mane. Įdomesnė. Geresnė lovoje. O gal tokiais atvejais tai visiškai nėra svarbu. Nedaro jokios įtakos. Vyrai neištikimi dėl to, kad vyrai neištikimi. Jei tik vyras gali, tai taip ir padarys.
Dėl to galima sakyti, kad pastarasis mano santuokos pusmetis nebuvo susijęs su asmeniškumais.
Vėl išgėriau šampano, nors burnoje jutau apelsinus.
Džastinas greitai sušveitė užkandžius, santūriai gurkštelėjo šampano ir negalvodamas perdėliojo savo įrankius.
Būdamas dvidešimt septynerių Džastinas paveldėjo savo tėvo statybos įmonę, vertą dvidešimt penkių milijonų dolerių. Dažnas sūnus plėtotų verslą ta pačia vaga, tačiau tik ne Džastinas. Kai mes susipažinome, jis buvo trisdešimt ketverių ir jau sėkmingai padvigubinęs įmonės vertę iki penkiasdešimties milijonų, o jo tikslas buvo per kitus dvejus metus pasiekti septyniasdešimties milijonų ribą. Ir jis tą pasiekė ne sėdėdamas kabinete. Džastinas didžiavosi, kad moka didžiąją dalį darbų. Santechnika, elektros darbai, gipso kartonas, betonas. Jis liejo prakaitą statybos aikštelėje kartu su savo vyrais - pirmas ten pasirodydavo ir paskutinis išeidavo.
Iš pradžių šią jo savybę tiesiog dievinau. Tikras vyras. Jis gerai jausdavosi tiek posėdžių kabinete su medžio apdaila, tiek krepšinio aikštelėje, be to, jam nieko nereiškė išsitraukti savo .375 kalibro ginklą ir pašaudyti tire.
Kai pradėjome susitikinėti, jis nusivesdavo mane į savo šaudymo klubą. Stovėdavau patogiai įsirėmusi į jo didelį kūną, o Džastinas tuo metu rodydavo, kaip taisyklingai laikyti sąlyginai nedidelį .22 kalibro pistoletą, mokydavo nukreipti vamzdį, nusitaikyti į taikinį. Kelis pirmuosius kartus visiškai nepataikiau, susigūžiau nuo šūvio garso, nors ir buvau su ausinėmis. Kartais iššaudavau į žemę, o kai pasisekdavo, kliudydavau apatinį taikinio kraštą.
Džastinas kantriai mokydavo, žemu balsu tyliai murmėdamas man į sprandą, ir pasilenkęs padėdavo dar kartą nusitaikyti.
Kartais iki namų neišlaukdavome. Nusimesdavome drabužius tiro persirengimo kambaryje arba ant galinės jo visureigio sėdynės, dar neišvažiavę iš aikštelės. Jis suleisdavo pirštus į mano klubus, skatindamas judėti greičiau, smarkiau, ir aš paklusdavau, varoma aistros, parako ir nesuvokiamos jėgos.
Druska. Parakas. Apelsinai.
Džastinas atsiprašė ir išėjo į tualetą.
Jam išėjus, padraikiau makaronus lėkštėje, kad atrodytų, jog valgiau. Tada po stalu paslapčia iš rankinės išsitraukiau vaistų buteliuką ir iškračiau į saują porą tablečių. Susiverčiau į burną ir užgėriau puse stiklinės vandens.
Tada pakėliau taurę šampano ir sustingau, laukdama pagrindinio vakaro įvykio.
