"Paskaitykite, kol vaikai neišvarė jūsų iš proto!" - mūšio lauke įgyta patirtis ir patarimai išvargusiems tėvams.
Ar niekada jums nesprogo galva nuo vaikų išdaigų?
Ar niekada neteko šaukti ant jų iki užkimimo?
Ar niekada neklausėte savęs, už ką jums tas kryžius?
Ar niekada nesikankinote dėl to, kad nesate tokie tėvai, kokie norėjote būti?
Ši puiki knyga padės jūsų šeimai įveikti pirmą lemiamą dešimtmetį ir džiaugtis šeimos laime.
Sunkiai mūšio lauke įgyta patirtimi su jumis pasidalys šeimos psichologas, pripažintas „beviltiškų“ atvejų specialistas, visame pasaulyje nepaprastai populiarių knygų apie vaikų auklėjimą autorius Naidželas Lata (Nigel Latta).
Čia rasite išmintingų ir praktiškų patarimų, tikrų gyvenimiškų pavyzdžių ir veiksmingų metodų, padedančių mažus išdykėlius paversti tikrais angelėliais.
Ši nepaprastai įdomiai parašyta knyga "Paskaitykite, kol vaikai neišvarė jūsų iš proto!" turėtų būti parankinė visiems naujagimių susilaukusiems tėvams. Juk šeimos gyvenimas ne tik turi, bet ir gali būti nuostabus!
Turinys
Pratarmė: Nepaisykite vaikų... Tausokite save! / 8
Įvadas: Profesinės gudrybės / 12
Taisyklės / 17
1. Dešimt paprastų vaikų ugdymo taisyklių / 18
Kas vyksta vaikų galvelėse / 29
2. "Mažosios smegenys" / 30
3. Kaip kalbėti su "mažosiomis smegenimis" / 36
4. "Mažųjų smegenų" perprogramavimas / 43
Miegas / 50
5. 10 000 kilometrų beveik nestabtelint / 51
6. Jokių vaikštynių, jokių sulčių, jokių šaukštelių / 64
7. Lovos grobikas / 75
Valgymas / 86
8. Berniukas, kuris nevalgė daržovių / 87
9. Trintų žirnelių ledai / 102
10. Tėvų gyvenimo atspindys / 113
Atsisveikinimas su sauskelnėmis / 124
11. Mikės Pūkuotuko pamokos / 125
Aikštingi berniukai ir mergaitės / 137
12. Kryptingas dėmesys ir įniršęs begemotukas / 138
13. Elgesio lentelės, "minutės pertraukėlės" ir kodėl negalima derėtis su teroristais / 153
14. "Lemties kopėčios" / 174
Saugumo reikalai / 189
15. Kaip rūpintis vaikų saugumu / 190
Kaip viską derinti / 203
16. "Įrankių dėžutės" naudojimo instrukcija / 204
17. Savarankiškas skrydis - į svečius pas Hamdingerius / 213
18. Dešimt žingsnių Hamdingerių laimės link / 223
Vieną vakarą važiuojant namo / 228
19. Istorijos pabaiga / 229
PRATARMĖ
Nepaisykite vaikų... Tausokite save!
Atleiskite, kad taip sakau, bet nuo 1982-1992 metų vaikus imta laikyti kitokios prigimties negu iki tol. Iki tol vaikai ir buvo vaikai. Jie pargriūdavo, išsipurvindavo, žaidė su draugais ir darė viską, ką visais laikais darė vaikai. Jie buvo vežami automobiliais be triskart sertifikuotų vaikų kėdučių, vieni ėjo j mokyklą, žaidė betonuotose žaidimų aikštelėse, smagiai kimšo dažytus saldumynus ir gyveno namuose su neapsaugotais kištukiniais lizdais.
Stebėtina, kaip iki šiol žmonių rasei apskritai pavyko išlikti.
Tačiau devintajame dešimtmetyje viskas ėmė keistis. Gyvenimas tapo sudėtingas, žmonės vis daugiau dirbo. Netrukus įsigijome mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir DVD leistuvus. Šampūnų ir panašių prekių pardavėjai nusprendė, kad esame kažkokia "X karta", o ši savo ruožtu nusprendė apskritai nieko nespręsti. Dabar auga turbūt jau "Z karta", o šampūnų pardavėjai tebereklamuoja muilą kaip kosminių technologijų produktą.
Tačiau nepamirškime, kad muilas ir yra tik muilas, ir daugiausia jame muilo, o ne medaus ar alavijų ekstrakto.
Atrodo, kad ir vaikai pasidarė sudėtingesni ir akivaizdžiai gležnesni. Kai kam netgi atrodo, jog tie vargšeliai pagaminti iš trapaus stiklo, todėl turi būti branginami ir saugomi. Kadaise sandalus avintys hipiai vaikus pradėjo vadinti "jaunais žmonėmis" - tada iš esmės ir pradėta ristis į pakalnę.
Be to, kai tik įsijungi televizorių, kokio nors universiteto profesorius Niektauza būtinai aiškina, kad kokie nors naujausi tyrimai esą parodę, jog iš esmės esame Žemės šiukšlės, todėl pasmerkti ir mūsų vaikai.
Neseniai susitikome su naująja vyresniojo sūnaus mokytoja. Mano sūnus - šaunus berniukas, labai jį myliu, bet užsispyręs kaip genetiškai modifikuotas mulas, kurio ypatingo atkaklumo genas susijungė su visiškai nelanksčia chromosoma. (Atlikęs išsamų ir labai sudėtingą psichologinį tyrimą padariau išvadą, kad jis tai paveldėjo iš mamos.) Su naująja mokytoja sūnus jau spėjo kelis kartus susivaidyti - tyrinėjo jos nustatytų ribų tvarumą. Tiesiog toks jo būdas. Mano berniukas mėgsta griauti ribas. Mokytoja pasitaikė nuostabi, patyrusi ir iš pat pradžių nutarė jį prigriebti. Kai su žmona pirmą kartą ją pamatėme, iš palengvėjimo atsikvėpėme, nes supratome, kad ji - geriausia pirmoji mokytoja, kokios tik galime linkėti savo sūnui. Įpusėjus susitikimui suvokiau, kad mokytoja diplomatiškai prašo leisti vaiką bausti, jei jis per toli nueitų.
Atsakiau, kad mes ja visiškai pasitikime ir ji galinti daryti viską, kas atrodys reikalinga. "Galite įkišti jį į spintą, jei manysite, kad tai jam padės", - pajuokavau, tikėdamasis, kad ji tai supras ir nepamanys, jog taip elgiamės namie. Taip pat pridūriau neketinąs jai skambinti ir aiškintis, kodėl, girdi, ji nuskriaudė mūsų angelėlį, jeigu šis namie skųstųsi. Pirmiausia paklausime jo paties, ką tasai iškrėtė.
Kaip vis dėlto kvaila, kad mokytojai turi prašyti tėvų leidimo drausminti vaikus. Mokytojai taip apsidraudžia bijodami, kad vos mažosios brangenybės pareis namo, mokyklą apsups būrys tėvų, Argi mokytojai turėtų prašyti leidimo bausti vaikus? Mes iš tikrųjų perlenkėme lazdą.
Retkarčiais tokiam Tarkvinijui būtų visai pravartu įspirti į subinę. Perkeltine prasme, žinoma.
Viskas pasidarė baisiai sudėtinga. Mes netekome daug paprastų džiaugsmų, nes kažko baiminamės, abejojame, nerimaujame ir kaip tėvai nepasitikime savimi. Mes beviltiškai bijome suklysti ir emociškai traumuoti vaikus.
Tačiau mes visi vienaip ar kitaip klystame. Esame tėvai, todėl turime dirbti tėvų darbą. Turime ištverti savo vaikus, o vaikai turi ištverti mus. Jeigu jiems tai pavyks, ateityje viskas bus gerai. Tai tarsi "natūralioji socialinė atranka".
Vaikų auginimas yra didžiulis realybės šou, tik, deja, be televizoriaus. Be to, jūs negalite savo vaikų išbalsuoti iš žaidimo, ir tai labai apmaudu. O šou pasibaigus negausite milijoninio atlygio. Bet jei jums nors šiek tiek pasiseks, pasenę turėsite ką malonaus prisiminti.
Žengiant koja kojon su gyvenimu prirašyta daugybė knygų, sukurta galybė filmų ir laidų, mokančių, kaip reikėtų auginti vaikus, kad jie patirtų kuo mažiau emocinių traumų. Dabar galima rasti literatūros apie tai, kaip ugdyti vaiko genialumą, pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą, vidinę laisvę ir kas tik jums šaus į galvą.
Tačiau ši knyga ne apie tai.
Ji apie tai, kaip tėvams per dešimt pirmųjų vaiko gyvenimo metų išgyventi ir neišprotėti. Nėra lengva auginti vaikus ir išlikti sveiko proto, tačiau įmanoma, kad ir kaip sunku tuo patikėti. Bet jeigu jus domina tik tai, kaip mažuosius Tarkvinijų ir Porciją1, sulaukusius vos ketverių, išmokyti groti akordeonu Mocarto kūrinius, ši knyga ne jums.
Jeigu ieškote būdų, kaip auginant vaiką "nenušokti nuo proto", drąsiai atsiverskite šią knygą. Nors joje rašoma ne apie mažųjų vunderkindų ugdymą, būdami stabilios psichikos ir geros nuotaikos jūs turėsite visas galimybes užauginti sveikus, laimingus ir protingus vaikus.
Kuo nelaimingesni jūs, tuo nelaimingesni jūsų vaikai.
Kuo laimingesni jūs, tuo laimingesni jūsų vaikai.
Taisyklė paprasta, bet labai svarbi. Ko gero, svarbiausia iš visų. Tad turite išsaugoti sveiką protą ir ramybę, kad ir kiek tai kainuotų.
