Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai

Knyga "Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai" parengta remiantis Antano Mončio namų-muziejaus archyve saugomu dokumentiniu paveldu ir nuotraukomis.
Susirašinėjimai, kurių didelė dalis pateikiama šioje knygoje, apima 1949–1993 m., o adresatų gyvenamosios vietos geografija labai plati: Lietuva, JAV, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, Belgija, Lenkija, Šveicarija, Australija. Knygoje publikuojami geriausiai A. Mončio kūrybos kelią atskleidžiantys laiškai – nuo pirmųjų žingsnių emigracijoje, Freiburgo dailės ir amatų mokykloje iki pripažinimo užsienyje bei Lietuvoje.

Leidinyje pateikiamos svarbiausios A. Mončio gyvenimo ir kūrybos datos, padėsiančios skaitytojui iš laiškuose atsispindinčių įvykių fragmentų geriau susidaryti bendrą vaizdą, ir išsamus Giedrės Asin Marco įvadinis straipsnis.

Iš A. Mončio susirašinėjimo galima atsekti įvairias sąsajas: jo ryšius su tautiečiais emigracijoje, o vėliau ir su tėvynainiais Lietuvoje, ypač po valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, kai, atsivėrus geležinei užtvarai, Lietuva „atrado“ šio skulptoriaus kūrybą. Svarbią korespondencijos dalį sudaro su A. Mončio kūrinių grįžimu į tėvynę ir namų-muziejaus įsteigimu susijęs susirašinėjimas. A. Mončio laiškai šeimai, bičiuliams, menininkams, kultūros ir visuomenės veikėjams, valdžios įstaigoms, taip pat skulptoriui siųsti laiškai rašyti ne tik lietuvių, bet ir prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis ir net žemaitiškai (jų vertimai į lietuvių kalbą knygoje pateikiami kita spalva).

Siekiant išlaikyti susirašinėjimo autentiškumą, korespondencijos kalba neredaguota, taisyta tik rašyba, o kartais, siekiant aiškesnės minties, – ir skyryba. Publikuojami kai kurių laiškų faksimiliniai originalai.
Dalį A. Mončio laiškų į muziejų sugrąžino respondentai (Julius Veblaitis, Isolde Poželaitė-Davis, Jonas Mockūnas, kiti emigracijoje gyvenantys tautiečiai; Palubinskams siųstus A. Mončio laiškus perdavė Vlado Palubinsko našlė Nijolė Vedegytė-Palubinskienė). Kitą dalį originalios medžiagos – skulptoriaus laiškus, siųstus šeimai į Lietuvą, muziejui perdavė A. Mončio sesuo Birutė Turauskienė. Draugams bei įvairioms institucijoms rengtų laiškų juodraščius muziejaus archyvui atidavė A. Mončio vaikai Jeanas Christophe’as, Andreas ir Sabina.
Akivaizdu, kad nemaža dalis menininko korespondencijos vis dar yra pas jos adresatus Lietuvoje bei užsienyje. Tikimės, kad ši knyga "Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai" bus paskata visiems, turintiems skulptoriaus laiškų ar kito dokumentinio paveldo, perduoti juos muziejui, papildant A. Mončio palikimo archyvą.